Kategorija: Mano įrašai

Paskelbta Autorius

KVAILŲ KLAUSIMŲ NEBŪNA

Kad ir koks durnas (tikrai negražus žodis, bet jis skamba taip durnai, tikrai, visai kitaip nei „kvailas“) klausimas bebūtų, jis vis tiek kažkada turės atsakymą. Kad ir dar durnesį.
Aš žinau, kad kai kurie žmonės bijo burtis, nes bijo tų visų blogų dalykų, kuriuos tyčia išpranašauja kai kurios būrėjos, kad sukeltų dar daugiau nerimo – bijo, kad, nors bursis apie meilę, būrėja iš šio nei to leptels – ei, bet gal tau vėžys, gal tu mirsi greitai, ir taip toliau. Ne, visa tai iš ne tiek pasakų, bet kiek iš jau gana retų atvejų, kurių šiuolaikiniai tarologai nelinkę liesti, nes tai, paprasčiausiai, ne jų reikalas. Bet šįkart ne apie tokias baimes. Šįkart – apie klausimų baimes. Aš žinau, kad yra bijančių klausti kai kurių dalykų, nes jų klausimai jiems atrodo durni. Taip, ir vėl tas negražus žodis. Bet dar blogiau, kad yra visai ne taip. Tie žmonės mano, kad jų klausimai svarbūs. Jiems. Bet būrėjui jie gali pasirodyti durni. 

Štai taip. Ar aš esu girdėjusi durnų klausimų? Esu. Bet gal tik pirmuosius metus, būdama tarologe. Nes vėliau supratau, kad bet koks klausimas, kuris tam žmogui svarbus, na, kad ir klausimas ar, pavyzdžiui, pakankamai „Cobros“ buvo užpurkšta nesimpatiškam vorui, kad jis daugiau iš skylės plintuse neišlįstų, nėra durnas, kol jis kažkam tikrai nuoširdžiai rūpi ir graužia širdį. Durni klausimai yra nebent pasikartojantys klausimai, kai pilstoma iš tuščio į kiaurą – ar jis mane myli? Ar Jis mąsto, kad mane myli, o gal jam taip tik atrodo? Jis taip įsivaizduoja, ar, iš šono žiūrint, yra kitaip? Ar jis myli tik dėl to, kad myli ar dėl to, kad iš tikrųjų nori mylėti? O aš jį myliu labiau nei jis galėtų mylėti mane tada, kai jau žinotų, kad tikrai mane myli? Ir panašiai. Taip, tokie klausimai tikrai yra sunkūs, na, gal ir ne durni, aš suprantu, kad ir jie rūpi, bet tai yra jau šiek tiek keista. Prie ko aš šitą keistą kalbą vedu? Nesu kunigas, ir niekada už jūsų klausimus ar atviravimus neversiu atgailauti. Juolab, nesijuoksiu. Man visi (net ir tie keisčiausi) klausimai tampa panašiai tiek pat svarbiais, kiek svarbiais jie tą akimirką atrodo jums, bet vos tik mes palinkime vieni kitiems sėkmės, aš jūsų istorijas iš savo minčių ištrinu. Su niekuo apie jas nekalbu, su niekuo jomis nesidalinu ir, tuo labiau, nesijuokiu. Galų gale, visi mes bent kažkiek durni. Ir gal tik dėl to mes praskaidriname vieni kitiems dienas. Ir esame laimingi.

Paskelbta Autorius

DVILYPIŲ SVAJONĖS

Jau senokai pastebėjau du žmonių tipus: tuos, kuriems pakanka jų turimo pasaulio, tuos, kurie nenori būti kažkokiais absoliučiai ne tokiais nei yra šiandien, tuos, kurie mėgaujasi šia minute, šia akimirka ir net neketina plėšyti savęs dėl kažko, ko nėra. Ar tai yra blogai? Tai yra nuostabu. Antrasis tipas šiek tiek sudėtingesnis, ir būtent šį tipą aš vadinu dvilypiu. Tokie žmonės gyvena amžiname kosmose. Jie sėdi prie biuro stalo, o jų smegenyse smalą verda tatuiruoti homoseksualūs velniai. Tokie žmonės ir nori būti tokiais, kokie yra, bet, tuo pačiu, vis jaučia, kad gal vieną dieną reikėtų ir užkariauti pasaulį. O gal staiga prarasti tapatybę ir, dingus be žinios, pradėti naują gyvenimą. Gal tapti garsiais. Gal tapti bet kuo, kuo nėra dabar. Čia jau pagal pasirinkimą. Bet dvilypumas juntamas (kortose) visai skirtingame, visai atskirame žmogaus pasaulyje, kuris visai netyčia atsiranda greta jo, kartais jam net nesuvokiant, kodėl jis dvilypis, bet svarstant, kodėl tokios nesąmoningos mintys vis neapleidžia jo galvos. 

Aš myliu kortas, nemėgstu aktyvaus socialinio gyvenimo, nors pasikalbėti galiu bet kada, su bet kuo, bet kokioje žmonių apsuptyje. Bet aš renkuosi leisti dienas apsikrovusi kortomis, mylėti vieną vyrą, būti tuo, kuo esu. O kiekvieną dieną vis tiek, nenumaldomai, kažkas viduje man rėkia: taigi tau reikėtų išsirengus nuogai kiekvieną vakarą suktis aplink laužą, keliaut po pasaulį hipiškais ženklais išterliotu senoviniu autobusiuku, tau reikėtų laikyti ožką, ir tai ožkai taip pat parodyti pasaulį. Tau reikėtų visus pinigus pralošti kazino, nes tokiuose dalykuose tau sėkmės neduota, bet gi kaip smagu. Tau reikėtų pilstyt dažus ant kailiniuotų moteriškių ir isteriškai rėkaut katalikų susirinkimuose. Dar tau reikėtų įstot į kokią roko grupę, duoti įžadus nepažįstamam kaubojui Las Vegase, o tada vėl nueiti į kazino. O gal tau dar ne pro šalį būtų nusiskust plikai, nusipirkt žirgų fermą ir kas rytą lakstyt laukais ar septynis metus praleisti asketiškai gyvenant kalnuose virš budistų šventyklos. Tokios mintys nervina, nes gundo. Jas visas įmanoma įgyvendinti ir, tikiu, kad jos man teiktų džiaugsmą. Bet aš kol kas renkuosi tą, kas manęs taip nešokiruoja, nors jaudina, renkuosi tą, kas yra saugiau, kas man (ir, tikiu, kitiems) neatrodytų taip sudėtinga. Tuo pačiu, aš pavydžiu kitiems dvilypiams žmonėms. Pavydžiu tiems, kurie iš tikrųjų leidžia savo antrai asmenybės pusei prasiveržti nusispjaunant ant visko ir ant visų. Žmonės, kuriuos labiausiai gerbiu, yra tie žmonės, kurie myli save labiausiai. Kuriems nerūpi, ar jie šiandien atrodo geriau už tuos, kurie tris valandas prieš darbo pradžią minkė miniatiūrinį spuogą nosies gale, nes odievekaipčiadabaratrodysiu; žmones, kurie nenuvijo lauk savo svajonių vien todėl, kad mama/auklėtoja/kunigas sakė, kad ne, negalima. Žmones, kurie leido SAU pasirinkti, kuri jų asmenybės dalis dominuoja, ir žmones, kurie tai asmenybei atrišo rankas. Bet svajoti taip pat yra gerai. Vieną dieną svajonės vis tiek išsipildo. Gal ne visada tiesiogiai, gal ne visada būtinai taip, kaip įsivaizdavote jūs. Bet jos vis tiek išsipildo. Jei tik suteikiate galimybę joms būti. 
Grįžau po atostogų. Ne, deja, ne su ožka. Prasideda smagumai, liepa bus ypatinga, prisiekiu.

Paskelbta Autorius

KIAULIŲ MEILĖ

Tikėti tikra meile kai kuriems atrodo daugiau nei kvaila. Ne kartą esu girdėjusi visokių vyresnių tetų „iš patirties“ sukauptus patarimus, kurie, pasak jų, turėtų „nuleisti ant žemės ir suprasti skaudžią realybę“, tačiau tų pamokymų esmė, kaip dabar suprantu, visai bjauresnė. Vyresnės tetos, netikinčios meile ir gražiais santykiais, pačios tokių neturėjo. Tai panašu į tą kategoriją moterų, kurios teigia, kad visi vyrai – kiaulės. Ne, jūs pačios kiaulės, jei renkatės į kompaniją tokius gyvuliukus. Esame tai, ką pritraukiame. Pritraukiame tai, kas patys esame. Jei tikra meile netikėsi, ji netikės tavimi. Tada į tavo gyvenimą veržte veršis kiaulių banda, o tu tą bandą priimsi, na, nes „geriau nei nieko“. Ta kiaulė gulės ant sofos, daug valgys ir žiūrės į tave mažutėmis blizgančiomis akimis. Akimirką pagalvosi, kad gal tikrai ta kiaulė tave myli. Bet kai nusituštins tiesiai į širdį, suprasi, kad „kokia klaida, vėl apsigavau, gi sakiau – jie visi kiaulės“. Tetos, kurios „pataria“ „neįsisvaigti“, tetos, kurios sako „kas ta meilė, jos nebūna, tai iliuzija“, tetos, kurios sako, kad be reikalo čia lakstai išsišiepusi lig ausų, tau labai pavydi. Jos irgi taip norėtų lakstyti. Bet negali. Nebent po platų lauką ganydamos kiaules. Tos tetos nemoka atiduoti savo meilės. Dažnai jos mano, kad laiminga santuoka – tai tokia, kurioje tu prikepi puodą kotletų ir gražiai sumaitini juos savo sunkiai dirbusiam vyrui, nušluostai pasmakrę ir stengiesi neišleisti jokio garso, kol jis žiūri televizorių. Jos mano, kad laiminga santuoka – tai ta, kurioje nėra problemų, jei apie jas nekalbama. O jei yra problema, ir labai didelė, tai ji neturėtų būti sprendžiama kalbant akis į akį. Nes problemos gadina santykius.

Tos tetos mano, kad vyrui nereikia daugiau nieko, kaip tik kalbėtis apie pirkinius, pinigus, darbą. Tos tetos nežino, kad vyrai nebus kiaulės, jei su jais taip nesielgs. Netikėkite tomis tetomis. Padėkite joms išsikuopti. Nuoširdžiai niekaip ir niekada nesuvokiu sąjungų, kuriose buitis yra aukščiausias prioritetinis taškas. Kuriose du žmones jungia kažkokie materialūs rūpesčiai. Kurie būna „iš pripratimo“. Kurie negali (ar nemoka?) vienas kitam aiškiai pasakyti, ką jaučia. Kurie nesibučiuoja. Kurie, būdami ir vyresnio amžiaus, nesupranta, kaip įmanoma apkabinti, pabučiuoti savo gyvenimo palydovą viešoje vietoje. Kurie gyvena atskirus gyvenimus toje pačioje erdvėje. Kurie netiki meile, ir gyventi ne meilėje jiems pakanka, nes „geriau vis tiek nesurasi“. Surasi. Visada. Jei tik išmoksi nestatyti meilės ant kotletų pamatų.

Paskelbta Autorius

KODĖL IR KUO KARTAIS GERIAU NETIKĖTI

Kodėl ir kuo kartais geriau netikėti.
Tikėti magija ar netikėti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tai, galbūt, nuskambės ir negražiai, bet aš ir pati šiuo atveju kartais esu skeptiška. Vien tai, kad tikiu, kad kortų reikšmės gali perteikti mūsų pasaulį, įžvelgti jame praeitį, šiuo metu vykstančius įvykius ir nuspėti ateities tendencijas, dar nereiškia, kad gyvenu absoliučiame iliuzijų pasaulyje. Magijos pasaulis yra platus, magija, iš esmės, yra kiekviename žingsnyje. Tačiau nemaža dalis to pasaulio yra pernelyg mistifikuojama. O blogiausia tai, kad, lygiai taip pat, nemaža tos mistifikacijos dalis, yra užkraunama mums ant pečių, ir tada mes imame bijoti visko. Šiandien noriu pakalbėti apie prietarus ir mitus, kurie ne visada yra teisingi. Kurie dažniau gąsdina nei padeda. Kurie, iš esmės, yra visiškai nereikalingi mūsų paprastuose gyvenimuose, jei tik norime, kad tie gyvenimai būtų paprasti. 

Kai puoliau stačia galva į ezoteriką, tuo metu man viskas atrodė mistiška. Aš viskuo tikėjau, viskas atrodė paslaptinga, kiekvienoje detalėje įžvelgdavau ženklus, kažkokius simbolius ir spėdavau, ką Visata man nori tuo pasakyti. Bet, laikui bėgant, kažkaip pavyko perfiltruoti save ir išmesti kai kurias šiukšles, kurios tik trukdė gyventi. Išmesti visiškai nenaudingus įsitikinimus. O jų yra be galo daug. Taigi, kviečiu ir jus padiskutuoti tuo, kuo, galbūt, aklai tikite arba tuo, kuo nusprendėte nebetikėti. 
Skaičius 13. Yra paniškai bijančių šio skaičiaus. Ir, žinote, ką? Žmonės, kurie nesureikšmina „13“ dažniausiai gyvena lengviau ir sėkmingiau nei tie, kurie visomis aplinkybėmis ir išgalėmis vengia gimdyti/skristi lėktuvu/eiti į darbo pokalbį/tuoktis/laikyti egzaminą ir dar, velnias žino, ką daryti šią dieną. O jei dar penktadienis, ir dar pilnatis, tai, jėzusmarija, kaip blogai, ir kokia tragedija. Jei tuo tikėsite, taip ir bus. Ir tyčia pastebėsite visokias nesėkmes, ir jas hiperbolizuosite, nors jos nutinka kiekvieną dieną, kad ir dvidešimtą, šešioliktą, ir taip toliau. Jei jau norite bijoti skaičių, bijokite ketverto (tiesa, numerologiškai trylika taip pat gali būti keturiais, tai gal, tuomet, nebijokite, tiesiog, nieko). 
Paukščiai. Sėdėjote ramiai namuose, į langą atsitrenkė paukštis, ir Jūs, apimti panikos, rašote į forumą klausdami, kas dabar nutiks. Jums atsako, kad turbūt mirs kažkas, tai būkite pasiruošę. Jūs apraudate visus galimus variantus, mąstote, kiek gali kainuoti šermenys, sėdite nuolatiniame laukime. Kartais paukštis tereiškia kažkokią žinią, ir nebūtinai blogą. Yra nemažai pasakojimų, kuomet paukštis pranašavo mirtį, ir tai išsipildė. Iš dalies tuo tikiu. Bet tikrai ne visada atsitrenkęs paukštis reikš laukiančias laidotuves. Kuo mažiau save tam programuosite, tuo ramiau gyvensite. Ir, apskritai, gal Jūsų namuose labai daug langų. Gal jie tokie nublizginti, kad paukščiai dažnai į juos mėgsta trankytis nesuvokdami, kad tai stiklas. Gal gyvenate tokioje vietoje, kur yra daug paukščių, kur perinami jaunikliai, ir taip toliau. Tai nėra paranormalus įvykis. Bet, bet kuriuo atveju, paukštis ezoterikoje dažniausiai yra kažkokia žinia.
Dantys, bulvės ir kiti dalykai. Sapnuoti aš bijau, nes jei tik imu analizuoti sapnus, juose visada randu būtinai kažką negero, kažkokius užslėptus mirties, ligų ženklus ir visa, kas tik gali būti bjauraus ir blogo. Jei esate iš tų žmonių, kurie gali save ir savo sapnus vertinti objektyviai, tuomet tai yra puiku. Bet jei esate linkę visko bijoti, kartais geriau paprašyti, kad Jūsų sapną interpretuotų kas nors kitas. Tikriausiai, visi esate girdėję, kad sapnuoti dantis jau savaime nėra geras ženklas. Sakoma, jei krintant dančiui buvo kraujo, tuomet mirs kažkas iš giminaičių, ir panašiai. Ne visiems tai yra tiesa. Kiek teko analizuoti šį dalyką, pastebėjau, kad kai kuriems žmonėms epizodiškai šį sapną sapnuojant, jis, iš tikrųjų pildosi. Bet kiti gali sapnuoti, kad jiems daužo dantis ar kad jie kasa bulves kone kiekvieną naktį, ir niekas tikrai nemirs. Šiuo atveju, reikia stebėti save, savo sapnus ir kaip sapnų simboliai pasireiškia Jūsų realybėje. 
Būrėjai negalima siųsti nuotraukos, nes prakeiks. Tai yra juokingas dalykas. Na, nebent pataikėte ant rimtų psichinių problemų turinčios būrėjos.
Burti galima tik tam tikromis palankiomis dienomis. Ne. Burti galima tada, kai esate tam pasiruošęs ir jaučiantis, kad galite tai daryti, nekankinamas jokių pašalinių minčių, nepergyvenantis stiprių emocijų, nesergantis. Nes visa tai, paprasčiausiai, gali išblaškyti ir nukreipti dėmesį visai kitur. Sunku bus susikoncentruoti, sunku bus objektyviai vertinti būrimo rezultatą.
Vyras paliko mane, nes jį prakeikė. Dažniausiai vyras palieka Jus, nes Jūsų nemylėjo. 
Jei sapnuojate žmogų, vadinasi, jis apie Jus galvoja. Tai yra juokingiausias kada nors girdėtas dalykas per visą gyvenimą. Taip nėra. Tai JŪS apie tą žmogų galvojate, todėl ir sapnuojate. Arba norite, kad apie Jus galvotų. 
Žodžiu, neapsikraukite. Jei norite paneigti arba papildyti sąrašą, laukiu komentarų

Paskelbta Autorius

APIE GĖDĄ

Niekam neįdomu.
Gal šį kartą pakalbėkime apie gėdą. Bet ne apie tą gėdą, kai pirmoje klasėje auklėtoją netyčia pavadini mama. Ir ne apie tą gėdą, kai parduotuvėje įmeti į kito žmogaus krepšį kefyro galvodamas, kad tą krepšį laiko tavo partneris. Ir ne apie tą gėdą, kai gazeliškai plauki gatve ir, staiga, išsidrebi visame gražume užkliuvęs už kažko, kas gulėjo visai ne vietoje ir visai ne į tavo temą. Jau kuris laikas mane kamuoja tos iškreiptos veidrodžių karalystės vaizdas. Tas fiktyvus, šleikščiai gražus, per daug spindintis, per daug GERAS vaizdas, kuriame nėra jokių trūkumų. Bet, kai gerai įsižiūri, supranti, kad, iš tikrųjų, VISI veidrodžiai yra sutrūkę. Ir tu juose – taip pat. 
Kažkodėl mes jaučiame nenumaldomą poreikį sudaryti pasauliui apie save idealų įspūdį. 

Mes jaučiame poreikį būti visada gražiais, pasitempusiais, išskirtiniais. Kuriame kažkokią savo pačių lėlę, kurią pateikiame kitiems, ir ta lėlė neturi jokių skrupulų. Jos plaukai išpuoselėti, drabužiuose nerasi nei raukšlelės, o kartais ir užpakalis būna didesnis nei leidžia Visatos proporcijos. Ta lėlė turi idealų vyrą, su kuriuo niekada nesipyksta, nes „viskas pas mus gerai, o jūs nemokat gyvent“, jos vaikai niekada neverkia, nepučia snarglių ir nekosėja. Jie atostogauja tik ten, kur gražu ir niekada nebūna blogo oro. Valgo tik tai, kas atrodo prabangiai, ir jei jūs ryte valgote sumuštinį su kokiu sūriu, tai jūs tada, apskritai, esat neišprusėliai ir turintys problemų. Tos lėlės draugės yra tokios pačios gražios ir geros, o ne kokios „kaimietinės“. Susitikusios jos tik geria šampaną, perka sukneles, niekada nepadaugina, niekada neperžengia ribos parašydamos tam, kam milijoną kartų žadėjo neberašysiančios, nes ryte būna gėda. Jos visada šypsosi, nes jos laimingos, jų gyvenimai nuostabūs ir, apskritai, viskas yra tikrai labai labai gerai. Tai žmonės, kuriems tikrai labai visada sekasi ir visi neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik pavydėti. Jei Jums atrodo priešingai, tai jūs pavydite. Jei Jūs jomis suabejojate, akivaizdu, pavydite. Jei norite būti kaip jos – tai tik todėl, kad pavydite. 
Tai va. Visai ne taip.
Išties, per visus tuos metus žmonių istorijų buvo tūkstančiai. Jų buvo visokių – nuoširdžių, nelaimingų, piktų, mielų, nusivylusių, ieškančių, laukiančių, nerimaujančių, mylinčių, pavydinčių… Bet idealių nebuvo, nors tu ką. Nesutikau kol kas dar nei vieno žmogaus, kurio gyvenimas būtų tobulas. Kuris neturėtų problemų, kuris nejaustų kažkokio rūpesčio dėl ko nors. Nesutikau dar tokio žmogaus, kuris dėl kažko nejaustų nerimo, neapgailestautų ar nebūtų nusivylęs. Taip, pozityvių, šviesių, mokančių mylėti ir būti mylimais yra LABAI daug. Bet, būkime atviri, mes VISI turime problemų. Toks keistas paradoksas – dažniausiai tie, kurie kitiems stengiasi įrodyti, kad jų gyvenimai yra tobuli, turi problemų daugiausiai. Aš rimtai. Dažnai visa, ką stengiamasi įrodyti pasauliui, yra TAIP netikra, kad norisi verkti ir daužyti galvą į sieną. Ar yra ko tuos žmones smerkti? Visai ne, nes mes visi tokie. Kažin, ar kuris nors labai veržiamės visiems parodyti tą bjauresnę savo kasdienės buities pusę. Ar kas nors veržiamės fotografuotis skausmo ir praradimo akimirką. Ar kas nors puolame rodyti pošventinius apnuogintus pilvus visiems iš eilės. Ar pranešame pasauliui, kai apgaudinėjame savo antrąją pusę. Ar pranešame antrajai pusei. Ar fotografuojamės sujauktuose kambariuose, nes tingime susitvarkyti. Ne, mes išverčiame viską savaip. Kai prarandame darbą, pasirašome „Freedom at last“, kai išsiskiriame su mylimuoju skelbiame kažką panašaus arba užsimename, koks gyvenimas yra žiaurus, bet kaip jis atsisuks bumerangu tiems, kurie mus nuskriaudė. Kai vaikai klykia ir neduoda ramybės penktą bemiegę parą iš eilės, nes dantys, diegliai, snargliai, mes vaizduojame nusivylusias namų šeimininkes, bet vis tiek priduriame inspiruojamą „mommy power“, ar kažką panašaus. Kai metų metus laukiame išrinktojo ant balto žirgo ir puolame į desperaciją, nelabai kas apie tai žino. Nes mes dedame nuotraukas su gėlėmis ir didelėmis šypsenomis, nes, ei, pasauli, VISKAS YRA GERAI. Viskas ir yra gerai. Ar blogai apgaudinėti vienas kitą? Aš nežinau. Kol tie įtrūkę veidrodžiai tebeatspindi šviesą, mes trumpam patikime, kad viskas iš tikrųjų yra bent jau normalu. Gal tik persistengti nereikia. Ypatingai, su tomis Visatos proporcijomis. 
Šiuo įrašu, iš esmės, norėjau tik vieną dalyką pasakyti tiems, kurie iš tikrųjų ta iliuzija tiki. Nėra reikalo pavydėti niekam. Niekada. Nėra reikalo norėti kažkieno kito gyvenimo. Kiekvienas gyvenimas turi savo iššūkius, tačiau tik mes pasirenkame, kuriuos iššūkius įveikiame, o kuriuos užmaskuojame. Tik mes pasirenkame, kokį įvaizdį norime sudaryti mus stebinčiam pasauliui. Svetimo gyvenimas kai kam gali pasirodyti gražus tik todėl, kad jis yra svetimas. O mes džiaukimės tuo, ką turime patys. Nes kažkas kažkur vis tiek norėtų būti mumis net tada, kai mes nebenorime būti niekuo.

Paskelbta Autorius

LAUKAIS ATEINA RUDUO

Laukais ateina ruduo, ir mėgina mus įtikinti, kad niekas mūsų nemyli. Kur jau niekas – kad ir patys sau imame atrodyti bjaurūs, neišprusę, susenę, liūdni. Ateina ruduo, ir išsineša visą viltį, nes ruduo mums primena, kad viskas sensta, viskas baigiasi, viskas turi ribas, kad mes taip pat ant tos ribos kažkada atsistojame. Ateina ruduo, ir jis neturi mums ką pasakyti. Jis priverčia stebėti viską iš šalies, mus nutildo, palieka. Mes liūdime. Liūdime, nes viskas tampa netikra, tamsu, ne į temą. Aš žinau, kad daug kas mėgins įtikinti, koks tas ruduo nuostabus, koks jis gražus, koks jis romantiškas, ir kaip viskas rudenį yra gerai, nes ne saulė, nes ne prakaitas, nes ne vaikų krykštavimai nuo pačio ryto, kaip kad būdavo vasarą. Žinoma, ruduo turi savo spalvą, turi savo emociją, tik kokia ji, iš tikrųjų, yra? 

Ji yra lygiai tokia, kokią mes pasirenkame jausti. Todėl ruduo ateina ir išryškina, ištraukia iš giliausių kampelių mūsų užlopytas, užslėptas emocijas. O kaip mes su jomis tvarkomės, priklauso, deja, jau nebe nuo rudens. Rudenį žmonės skundžiasi esantys nemylimi ir supranta, kad dar labiau tai nemyli savęs. Žmonės rudenį klausia, kodėl taip yra? Jie susigūžia į save ir mėgina ten pat surasti atsakymus. O jų neradę, nusprendžia apkaltinti savo kvailą galvą, gimines, pinigus, draugus. O kiek meilės mes atiduodame jiems? Kiek mes jiems leidžiame patikėti, kad jie yra mylimi? Ar niekuomet nebūname godūs besistengdami tos meilės visos neišdalinti ir bent trupinėlį pasilaikyti jos SAU? Bet, ei, kokia paslaptis – mylėdamas save žmogus kitiems meilės per daug neatiduos. Savęs neatiduos. Nepraras to, kas jis yra. Žmogus, kuris, visų pirma, myli save, nereikalaus kažkam kažką duoti. Tokio žmogaus ruduo neprivers nustoti jausti, ruduo jo nenutildys, ruduo neprivers jo apkaltinti pasaulio, kad meilės nebėra, ir viskas dabar, odieve, nebe taip. Tokiam žmogui ruduo nebus priminimas apie pabaigą. Tai bus dar vienas jausmas, kad laukia kažkas nepaprasto, kažkas ypatingo ir kažkas, ko nereikia iš nieko reikalauti, tikėtis, viltis. Mylinčiam save žmogui bus nusispjauti. Nes jis niekuomet nebus vienas ir puikiai žinos, kad jei jame yra meilė, pabaigos, tiesiog, negali būti. Niekada.

Paskelbta Autorius

NIEKAIP, NIEKADA

Žmogau, tavęs niekas niekaip ir niekada nemylės, jei tu nemylėsi savęs. Tu verksi po tekančiu vandeniu duše ir galvosi, kaip čia iš tikrųjų romantiška, nes vanduo nuplauna ašaras, ir tavo vargšę sielą, ir niekas nemato tavo kančios vienatvėje, kol tu stovi nuogas dušo kabinoje, apsikabinęs save, nes kas gi daugiau apkabins. Išties, niekas daugiau neapkabins, o jei ir apkabins, tai, kažin, ar labai jau nuoširdžiai, na, nes niekas nenori apkabinti žmogaus, kuris nemyli savęs. Tu skųsiesi kitiems ar net pašaipiai vertinsi kitų gyvenimus, vedinas vidinės graužaties „kodėl ne man taip. Aš irgi norėčiau turėt su kuo ir pasipykt, ir pasibučiuot“. Gal tu ir surasi antrą pusę, gal ir vestuvės įvyks, bet paskui kils klausimai – o tai kodėl manęs nemyli? Aš toks geras žmogus, aš ir dulkes nušluostau, ir kopūstų patroškinu, ir vaikus auginu, ir viską, apskritai, darau, nes tai tikrai yra svarbiausi darbai, dėl kurių turėtų žmogus būti apdovanojamas meile. Geriausiu atveju, būsi apdovanotas bučkiu, komplimentu, pinigine išraiška. Bet meile už tokias smulkmenas neapdovanojama.

Žmogus ilgai mąsto, dejuoja, kankinasi, paverkia sau į delną, paverkia draugui ant peties, klausia būrėjų, ieško žurnaluose atsakymų, nagrinėja svetimus gyvenimus, bet niekaip nesuvokia, na, kaip čia taip yra, kad kitus myli, o manęs, blemba – nė per kur? Aš tiek darau, aš taip stengiuosi, o lieku nuskriaustas, nereikalingas, vienišas. Vienišas, žmogau, būsi tiek, kiek pats sau leisi tokiu būti. Liūdnas ir nelaimingas būsi tiek, kiek pats save iki tokios būsenos privesi. Nemylimas būsi tol, kol pats savęs nemylėsi. Štai, ir visa matematika

Paskelbta Autorius

MAŽIAU, BET GERIAU

Amžina dilema: ar būti vienam ir dėl vienatvės jausmo kamuotis, ar apsupti save žmonėmis, kurie turėtų padėti vienatvės jausmą užpildyti. Bet ne visada taip įvyksta. Ir tada aplanko keistas jausmas – kaip čia dabar yra, aš turiu tiek draugų, tiek pažįstamų, tiek kolegų ir tiek giminių su visais trečios kartos pusbroliais, tetomis, devintais vandenimis nuo kisieliaus, kaimynais, kurie tai pakalbina, tai parašo, tai pasiskolina pinigų, tai pasveikina per gimimo dieną, bet vis tiek jaučiuosi vienišas, ir nei tas kaimynas, nei ta teta, nei pradinių klasių draugai nesugeba tos vienatvės iš manęs išvaryti. Kartais mes pavydime kitiems, kurie nuolat apsupti žmonių. Jie sulaukia daug dėmesio, einant gatve vis sutinka kokį pažįstamą, pastoviai su kuo nors susirašinėja, bendrauja, ir jiems viskas labai gerai. Šiuo atveju, kažin, ar laimė yra kiekybėje. 

Kai gerai pagalvoji, ar tikrai tau kažkuo naudingas yra keleto tūkstančių skaitmuo tavo socialinės paskyros drauguose emociniu atžvilgiu. Jei tau tie žmonės nėra naudingi darbo ir kitais svarbiais praktiniais reikalais, jei tiems žmonėms, iš tikrųjų, realiai, kaip ir nusispjauti, kokios nuotaikos tu šiandien pabudai, kodėl tave jau kelintą mėnesį kankina liūdnos mintys, kodėl tavo gyvenime daug chaoso arba kodėl, NEDUOK DIEVE, tau labai sekasi. Skausmu dar pasidalinsi, nes jis kitų nelabai sužeis. Bet laime dalintis tolygu vaikščioti skardžio kraštais į pražūtį. Kaip taip yra? Mes esame naivūs. Mes norime tikėti ir įsivaizduoti, kad mes daugeliui mūsų draugų, giminių, pažįstamų ir kitų mus supančių asmenų nuoširdžiai rūpime. Mes norime tikėti, kad dėl kiekvieno mūsų pasiekimo ir pasisekimo kiti nuoširdžiai džiaugiasi ir krykštauja, it tai būtų nutikę jiems. Mūsų šimtinėje ar tūkstantinėje supančioje aplinkoje yra vos keletas tokių, kuriems savo laimę ir džiaugsmą galime patikėti. Jūs sakysite – ne, taip negali būti, va, kaip man čia gražiai pakomentavo mano buvusio vyro motinos sesuo, kaip čia mane pagyrė mano kursiokė, kaip čia manim žavėjosi kaimynai. Be abejo, jie demonstravo kažkokį pozityvą, nes pasakyti, kad „man nuoširdžiai neįdomu, kaip tau sekasi, o jei tau sekasi gerai, tai aš noriu susideginti“ būtų, tiesiog, labai nemandagu. Todėl visi palaiko tokį gražų toną, visi šypsosi į akis, stengiasi padrąsinti, palaikyti. Na, ir mes susikuriame kažkokią iliuziją, kurioje gyvename. Joje mes esame vieni kitiems malonūs, geri ir švelnūs, tačiau, iš tikrųjų, mes žiūrime tik savo reikalų, nes mes esame egoistai. Mums rūpi tik keletas mums svarbiausių žmonių, kuriais pasitikime ir kuriems jaučiame galintys be baimės būti nužudytiems žvilgsniu pasakyti, kad, ei, man šiandien žiauriai gerai viskas einasi. Tik tiek žmogui reikia – tik tų kelių, kokybiškų, tikrų istorijų, nuoširdžių apkabinimų, ir patarimų, kurie nebūtų perverti pykčio, pavydo, pagiežos tonais. Tokių žmonių kiekvienas negalime turėti daug, tačiau tuos, kuriuos turime – saugokime, o tie, kurie patenka į iliuzinę gražią draugystę tegul negauna jūsų laimės spindulių, nuo kurių tyliai kenčia ir purtosi kamuojami konvulsijų. Jų yra daugiau nei galite įsivaizduoti.

Paskelbta Autorius

NETOLERANTIŠKAI

Yra sakoma, kad nereikėtų atvirai diskutuoti dvejomis temomis, jei nenori susipykti, ir tos temos yra politika ir religija. Tuo pasakymu aš patikėjau jau seniai, kai pastebėjau, kad tokios kalbos nenuveda, praktiškai, niekur, nebent į įsižeidimus, konfliktus, ir taip toliau. Bet kažkodėl šiandien man norisi pakalbėti būtent apie religiją, tiksliau, religijos atstovus ir jų įsitikinimą savo tikėjimu. Gal ne įsitikinimą, o fanatizmą, todėl šis įrašas tikrai netinka absoliučiai daugumai. O viskas prasidėjo nuo to, kad aš pastebėjau, kad krikščionys yra gana aršūs žmonės. *dabar pauzė įsižeidimams*. Aš su niekuo nesipykstu, man niekas negrasina ir nieko pikto man nerašo (tfu tfu tfu). Išskyrus kai kuriuos įdomius žmones. 

Karts nuo karto aš sulaukiu įvairaus plauko žinučių iš tikinčiųjų. Jie kažkodėl mano, kad man bus tikrai labai naudinga gauti ištraukas iš Šventojo rašto, kažkokias psalmes, pamokslus, giesmes, poterius. Visa tai gaunu įvairiomis kalbomis, dažniausiai kažkodėl rusiškai (?). Esu radusi ir kažkokios bažnytinės bendruomenės diskusiją apie Vajezau buria, nes sakė, kad čia yra labai netinkama, negražu ir pažemina visus. Bet kai bobutės sako „vajezau, vajezau, vaikeli, koks tas pasaulis dabar blogas“, tai kažkaip tų bobučių niekas neterorizuoja ir negrasina joms, tai kur čia ta lygybė dabar. Viskas būtų visai nieko, man net būna linksma tokius dalykus skaityti, ir to aš visai į širdį neimu. Bet nėra malonu sulaukti kovingų tikinčiųjų, kurie sako, kad būrimai yra velnio išmislas, didžiausia nuodėmė, ir tada mane prakeikia. Grynai. Rašo grasinančius tekstus (kažkodėl taip pat rusiškai, nežinau, gal jiems taip įspūdingiau skamba), ir linki nuskęsti, uždusti, numirti, sudegti, ir visokių kitokių įdomių dalykų. Tai, štai, iš to man kyla klausimas, kokius dalykus tuos tikinčiuosius moko šventais vadinamuose namuose? Ar jie ten eina, kad jaustųsi geresni, ar kad savyje laikytų kažkokį baisų pyktį ir jaustųsi galintys juo ir visus kitus apkrėsti. Man asmeniškai, pamaldos bažnyčiose primena sektos susirinkimus. Visi klaupiasi, stojasi, maigo rožančius, šlakstosi vandeniu ir visokius kitokius įdomius dalykus atlieka, na, tiksliau, atlieka savotiškus ritualus, ir man tai primena kartais ne tik sektą, bet ir kažkokias apeigas, kurios nė iš tolo kažkaip netraukia ir nežavi. Bet tai esu aš, su savo nuomone ir požiūriu, ir aš visai nesmerkiu tų, kuriems visa tai tinka ir patinka, nes esame visi laisvi žmonės, ir galime tikėti į absoliučiai viską, į ką tik norime tikėti, jei tai mums nors kažkokią vertę/naudą/malonumą duoda. Tikėkite į J.Kristų, į keliasdešimt tūkstančių Indijos dievų, į Perkūnus ir upes, į Afrikos genčių dievus, į šulinio dangtį, pietų lėkštę, kaimyną Joną, ir visus kitus dalykus, jei jums ik norisi į juos tikėti. Ir viskas bus gerai. Tol, kol nepradėsite piršti visiems kitiems savo dievo kaip vieno vienintelio, nepakartojamo ir nepakeičiamo, neturėdami jokių mokslinių įrodymų ar kažkokių faktų, kad būtent jūsų dievas yra tas vienas, o visi kiti apgavikai ir aferistai. Nes dievų per pasaulį mes suskaičiuotume daug. Net neįsivaizduoju to skaičiaus. Tai iš kur žinoti, kad būtent jūsų dievas yra THE BEST OF THE BEST? Jums jis toks yra, nes jus taip mokė, nuo mažumės kalė į galvą, dar nuo tada kai be jokio atsiklausimo ir paaiškinimo, kas, apskritai, yra religija, jus pakrikštijo, kai jūs ėjote pirmos komunijos, nes ėjo visi, nes liepė tėvai, nors tėvai taip darė lygiai dėl tos pačios priežasties – juos taip augino, jiems taip sakė, jie taip darė, nes darė visi. Bet kodėl visi tai darė, nelabai kas gali paaiškinti, tiesiog, taip priimta, ir tiek. Ir truputį yra skaudu, kai tu viso to nesupranti, kai nenori būti toje bandoje, o mėgini bent jau suvokti, kam tau viso to reikia, ir tada sulauki didžiulio pasipiktinimo ir priekaištų, kad „kas tau negerai, būk kaip visi normalūs žmonės“. Tai tada lieki nenormalus, kažkoks atsilupęs, keistas, ir visi ima daryti prielaidas, kad tave, veikiausiai, užverbavo į satanistinę sektą, nes tu nenori eiti į jų sektą. Tai taip sukasi ratas, o pykčio tame rate yra labai daug. Ir aš nesuprantu, KODĖL kitus žeidžia faktas, kad žmogus yra pasirinkęs kitą religiją arba tos religijos net neturi? Kodėl yra tas baisus noras visiems kalti į galvą tai, kas tau pačiam buvo įkalta? Smagu ir gerai, kai žmogus pats tuo domisi, išsianalizuoja, kuri religija jam yra tinkamiausia (jei, apskritai, nusprendžia, kad jam religijos reikia), ir, puikiai ją suprasdamas, praktikuoja dėl asmeninių priežasčių. Bet kai jos nesupranta ir nori kitus pamokyti, ir tai virsta į kažkokią paranoją, pykčio priepuolius, tada aš pagalvoju, vajezau vajezau, kur tas pasaulis ritasi.

Paskelbta Autorius

AUKOS

Nėra nieko bjauresnio ir labiau įžeidžiančio nei išgirsti kritiką savo adresu. Bet pradėti reikėtų nuo kito galo. Mes retai kada sau pripažįstame esantys kalti. Mums sunkiau pastebėti dėmes savyje, nei kituose žmonėse. Ir mes visi pažįstame žmonių, kurių vienas iš talentų – skųstis, gailėti savęs, pykti, kad pasaulis jų nesupranta, kad kainos per didelės, kad jų draugai niekam tikę ir išdavikai, o ką jau kalbėti apie antrą pusę – tokio žmogaus antra pusė bus pati blogiausia pasaulyje arba neegzistuojanti, nes to žmogaus „niekas nesugeba suprasti ir mylėti“, ir tik jam pasitaiko kažkokie idiotai, nesigaudantys planetoje, melagiai ir nevykėliai. Išskyrus tuos įspūdingus atvejus, kai du besiskundžiantieji atranda vienas kitą ir tada kenčia ir skundžiasi drauge. 

Tokie žmonės yra visuomet nuskriausti, jie papuola į blogiausias situacijas ir yra iš garsiausiai rėkiančiųjų, kad niekuo šiais laikais pasitikėti negalima, nes visi yra aferistai, konkurentai, pavyduoliai, iškrypėliai, ir panašiai. Kalti visi, kurie skriaudžia tą žmogų, ne tik jų artima aplinka, bet įsižeisti jie geba ir nuo nenublizgintos vitrinos, nuo išklerusios rankenos ir, galų gale, nuo politikos. Jie visuomet mano, kad kiekvienas šiurkštesnis pasisakymas yra nutaikytas būtent į juos, tačiau kuomet kalba eina apie būtent juos, sau to pritaikyti jie nėra linkę. Viskas būtų labai neblogai, ir tegul jie gyventų savo skundų maišuose ir gailestyje sau, tačiau reikalą gadina jų didžiulis noras kone girtis savo nesekmėmis ir rūpesčiais. Nes gailėti vien tik savęs nepakanka. Nes būtina sulaukti nuolatinio pritarimo, nuolatinių liūdnų išraiškų ir linkčiojimo dėl jų nenusisekusių gyvenimų. Aš nekalbu apie normalias žmonių problemas. Aš nekalbu apie momentus, kuomet, išties, atrodo, viskas eina šuniui ant uodegos. Bet viskas vis tiek yra gerai, kai yra ieškomos išeitys ir sprendimo būdai, kuomet priimama nemaloni situacija ir ji nėra suprantama kaip „dievo atsakas man, nes manęs, panašu, šiam pasauly išvis nereikėjo“. Jei beskaitant nors ir labai duslus balsas jūsų galvoje paklausė, ar tai ne apie tave, jei beskaitant sugebėjote keliasdešimt kartų įsižeisti, susirūpinkite. Iš ezoterinės pusės, jūs save jau esate sumenkinę. O dar ir skriaudžiate kitus. Jei įsižeidėte, nes čia esate jūs, supraskite, kad ne be reikalo tie draugai atrodo netikri, o antroji pusė niekam tikusi, ir visos kitos nelaimės be reikalo aplanko būtent tik jus, nes jus kažkas iš aukštybių parinko atpirkimo ožiu šitai planetai. Ne, taip yra todėl, kad jūs save tokiais pavertėte, nes nesugebėjote savęs mylėti ir džiaugtis tuo, kas jums yra siunčiama. Jūs tapote negatyvo kamuoliais, besiridenančiais per gyvenimą ir sulig kiekvienu įsižeidimu ir pykčiu didėjančiais. Ir savo kelyje numušančiais, gniuždančiais tuos, kurie nemano taip, kaip manote jūs. Nemenkinkite kitų, jei patys savyje nematote nieko gero, nors, žinoma, jums atrodo visai priešingai – kad visi blogi, bet jūs geras. Bet dalykai nutinka ne be priežasties. Mes visi savyje turime tamsių dėmių. Visi. Tik ne visi sugebame jas išsiplauti ar, galų gale, pamatyti.