Paskelbta

APIE GĖDĄ

Niekam neįdomu.
Gal šį kartą pakalbėkime apie gėdą. Bet ne apie tą gėdą, kai pirmoje klasėje auklėtoją netyčia pavadini mama. Ir ne apie tą gėdą, kai parduotuvėje įmeti į kito žmogaus krepšį kefyro galvodamas, kad tą krepšį laiko tavo partneris. Ir ne apie tą gėdą, kai gazeliškai plauki gatve ir, staiga, išsidrebi visame gražume užkliuvęs už kažko, kas gulėjo visai ne vietoje ir visai ne į tavo temą. Jau kuris laikas mane kamuoja tos iškreiptos veidrodžių karalystės vaizdas. Tas fiktyvus, šleikščiai gražus, per daug spindintis, per daug GERAS vaizdas, kuriame nėra jokių trūkumų. Bet, kai gerai įsižiūri, supranti, kad, iš tikrųjų, VISI veidrodžiai yra sutrūkę. Ir tu juose – taip pat. 
Kažkodėl mes jaučiame nenumaldomą poreikį sudaryti pasauliui apie save idealų įspūdį. 

Mes jaučiame poreikį būti visada gražiais, pasitempusiais, išskirtiniais. Kuriame kažkokią savo pačių lėlę, kurią pateikiame kitiems, ir ta lėlė neturi jokių skrupulų. Jos plaukai išpuoselėti, drabužiuose nerasi nei raukšlelės, o kartais ir užpakalis būna didesnis nei leidžia Visatos proporcijos. Ta lėlė turi idealų vyrą, su kuriuo niekada nesipyksta, nes „viskas pas mus gerai, o jūs nemokat gyvent“, jos vaikai niekada neverkia, nepučia snarglių ir nekosėja. Jie atostogauja tik ten, kur gražu ir niekada nebūna blogo oro. Valgo tik tai, kas atrodo prabangiai, ir jei jūs ryte valgote sumuštinį su kokiu sūriu, tai jūs tada, apskritai, esat neišprusėliai ir turintys problemų. Tos lėlės draugės yra tokios pačios gražios ir geros, o ne kokios „kaimietinės“. Susitikusios jos tik geria šampaną, perka sukneles, niekada nepadaugina, niekada neperžengia ribos parašydamos tam, kam milijoną kartų žadėjo neberašysiančios, nes ryte būna gėda. Jos visada šypsosi, nes jos laimingos, jų gyvenimai nuostabūs ir, apskritai, viskas yra tikrai labai labai gerai. Tai žmonės, kuriems tikrai labai visada sekasi ir visi neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik pavydėti. Jei Jums atrodo priešingai, tai jūs pavydite. Jei Jūs jomis suabejojate, akivaizdu, pavydite. Jei norite būti kaip jos – tai tik todėl, kad pavydite. 
Tai va. Visai ne taip.
Išties, per visus tuos metus žmonių istorijų buvo tūkstančiai. Jų buvo visokių – nuoširdžių, nelaimingų, piktų, mielų, nusivylusių, ieškančių, laukiančių, nerimaujančių, mylinčių, pavydinčių… Bet idealių nebuvo, nors tu ką. Nesutikau kol kas dar nei vieno žmogaus, kurio gyvenimas būtų tobulas. Kuris neturėtų problemų, kuris nejaustų kažkokio rūpesčio dėl ko nors. Nesutikau dar tokio žmogaus, kuris dėl kažko nejaustų nerimo, neapgailestautų ar nebūtų nusivylęs. Taip, pozityvių, šviesių, mokančių mylėti ir būti mylimais yra LABAI daug. Bet, būkime atviri, mes VISI turime problemų. Toks keistas paradoksas – dažniausiai tie, kurie kitiems stengiasi įrodyti, kad jų gyvenimai yra tobuli, turi problemų daugiausiai. Aš rimtai. Dažnai visa, ką stengiamasi įrodyti pasauliui, yra TAIP netikra, kad norisi verkti ir daužyti galvą į sieną. Ar yra ko tuos žmones smerkti? Visai ne, nes mes visi tokie. Kažin, ar kuris nors labai veržiamės visiems parodyti tą bjauresnę savo kasdienės buities pusę. Ar kas nors veržiamės fotografuotis skausmo ir praradimo akimirką. Ar kas nors puolame rodyti pošventinius apnuogintus pilvus visiems iš eilės. Ar pranešame pasauliui, kai apgaudinėjame savo antrąją pusę. Ar pranešame antrajai pusei. Ar fotografuojamės sujauktuose kambariuose, nes tingime susitvarkyti. Ne, mes išverčiame viską savaip. Kai prarandame darbą, pasirašome „Freedom at last“, kai išsiskiriame su mylimuoju skelbiame kažką panašaus arba užsimename, koks gyvenimas yra žiaurus, bet kaip jis atsisuks bumerangu tiems, kurie mus nuskriaudė. Kai vaikai klykia ir neduoda ramybės penktą bemiegę parą iš eilės, nes dantys, diegliai, snargliai, mes vaizduojame nusivylusias namų šeimininkes, bet vis tiek priduriame inspiruojamą „mommy power“, ar kažką panašaus. Kai metų metus laukiame išrinktojo ant balto žirgo ir puolame į desperaciją, nelabai kas apie tai žino. Nes mes dedame nuotraukas su gėlėmis ir didelėmis šypsenomis, nes, ei, pasauli, VISKAS YRA GERAI. Viskas ir yra gerai. Ar blogai apgaudinėti vienas kitą? Aš nežinau. Kol tie įtrūkę veidrodžiai tebeatspindi šviesą, mes trumpam patikime, kad viskas iš tikrųjų yra bent jau normalu. Gal tik persistengti nereikia. Ypatingai, su tomis Visatos proporcijomis. 
Šiuo įrašu, iš esmės, norėjau tik vieną dalyką pasakyti tiems, kurie iš tikrųjų ta iliuzija tiki. Nėra reikalo pavydėti niekam. Niekada. Nėra reikalo norėti kažkieno kito gyvenimo. Kiekvienas gyvenimas turi savo iššūkius, tačiau tik mes pasirenkame, kuriuos iššūkius įveikiame, o kuriuos užmaskuojame. Tik mes pasirenkame, kokį įvaizdį norime sudaryti mus stebinčiam pasauliui. Svetimo gyvenimas kai kam gali pasirodyti gražus tik todėl, kad jis yra svetimas. O mes džiaukimės tuo, ką turime patys. Nes kažkas kažkur vis tiek norėtų būti mumis net tada, kai mes nebenorime būti niekuo.