Paskelbta

KO GERIAU NEKLAUSTI

Ko manęs geriau neklausti?
Čia, manau, reikėtų pradėti nuo „senesnių laikų“ ir šiek tiek sugrįžti į savo pačios praeitį tam, kad suprasčiau ir kitų nuogąstavimus ezoteriniuose „reikaluose“. Kadangi visą savo gyvenimą žavėjausi ezoterika, kaip ir esu minėjusi anksčiau, iki kol pati joje nepradėjau veiklos, nebuvau buvusi pas būrėją. O norėjau. Tačiau mane stabdė baimė sužinoti tai, kas mane išgąsdintų. Bijojau, tačiau net nelabai supratau, ko. Buvau girdėjusi daugybes pasakojimų apie būrėjų išpranašautas mirties datas, pražūtingas ligas, sunkius artimųjų ar paties besiburiančiojo likimus, ir su šiomis „prognozėmis“ tiems žmonėms, iš tiesų, reikėdavo gyventi. Ar tokia informacija yra naudinga? Nemanau. Ar tokia informacija palengvina gyvenimą? Nemanau taip pat. 

Tai tarsi papildomos emocinės naštos užsikrovimas ant savo pečių. Juk pas būrėją einame tam, kad nusiramintume, kad susidėliotume tolimesnį kelią, kad žinotume, ko nedaryti, ko vengti, kad sulauktume didžiausios sėkmės, bet ne kad sužinotume, kurių metų, kurio mėnesio ir kurią dieną mūsų duobes užvers žemėmis. Todėl, tiesą sakant, ir nėjau. Bijojau išgirsti tai, ko nenorėjau girdėti. Ką aš noriu pasakyti? Galite klausti manęs tūkstantį metų, kada gi Jūs, pagaliau, numirsite. Ir aš tūkstantį metų jums to neatsakysiu. Tai net ne mano, tai net ne kortų, tai nei vieno būrėjo ir nei vienos kortų kaladės kompetencijoje ir valioje. Ir nesvarbu, kokį atsakymą jos berodytų, tačiau net to klausti būtų mažų mažiausiai gėdinga. Būrėjas, „išpranašavęs“ jums tokį lemtingą įvykį, kaip mirtis, pats ant savęs užsideda didelį akmenį. Nes tai, paprasčiausiai, ne jo, ir ne jūsų reikalas. Kortos žmogui privalo padėti ir duoti išeitį iš sunkios situacijos. Bet kokia išeitis yra tuo metu, kai esi miręs? Būtent. Tai yra taškas, kurio kableliu paversti jau nebegalime. Žinoma, yra keletas išimčių, tačiau ir situacijos kitos. Pavyzdžiui, dėlionėje matant, jog žmogaus tam tikri poelgiai, įpročiai ar sprendimai gali daryti stiprią įtaką jo gyvenimo kokybei ar trukmei, galima žmogų perspėti – ei, neberūkyk, nes tau gresia negerumas plaučiuose. Taip, tokiu būdu galime retkarčiais užbėgti įvykiams už akių. Bet „ei, neberūkyk, nes 2039 – tųjų liepos 19 – tą mirsi“ būtų virš visko. Labai panašiai ir su sunkiomis ligomis. Būčiau dėkinga, jei tokių klausimų, kaip „pasakykite, prašau, ar aš sirgsiu sunkia ir nepagydoma liga“ nesulaukčiau. Tokie dalykai stato į pačią nemaloniausią padėtį. O kas, jei išdėliojus kortas, aš iš tiesų tai pamatysiu? Tuomet privalėsiu jums nemeluodama atsakyti. Ir jums nuo to pagerės? Nemanau. Ar pagerės, jei sužinosite, kada mirs jūsų artimas draugas/giminaitis? Nemanau. Dažniausiai, visgi, sulaukiu klausimų, kokios didžiulės nelaimės grės per kurį nors laiko tarpą. Bet jei tos nelaimės nėra išvengiamos… Jums nuo to taps lengviau? Kad kiekvieną dieną bent po keletą sekundžių pagalvosite „o gal šiandien ta diena, kai…“? Orientuokimės į tai, kas mums padeda, kas mus stiprina, bet ne į tai, kas žlugdo ir liūdina. Tuomet dar ilgiau gyvensime.

Paskelbta

MITAI APIE BŪRIMĄ INTERNETU

Gal šiandien pagriaukim mitus.
Iki šiol atsiranda žmonių, manančių, kad būrimas internetu nėra veiksmingas, kad tai neįmanoma, kad tai nesulyginama su būrimu gyvai. Ne. Ir aš tuoj pasakysiu, kodėl:
Visų pirma, būrimui naudojame Jūsų informaciją, kurią būrėjas naudoja ir burdamas gyvai. Pagrindinė informacija yra Jūsų energija, kurią tiek skleidžiate gyvai, tiek perduodate per savo nuotrauką. Būtent todėl būrimui prašau Jūsų kuo naujesnės, neredaguotos nuotraukos, kurioje nebūtų pašalinių žmonių (tai jau svetima energija, kuri būrimą paverstų nebetiksliu). Yra žmonių, manančių, kad nuotrauka negali spinduliuoti žmogaus energijos. Ne. Tikrai gali. Nuo senų laikų dalis juodosios (taip pat ir baltosios) magijos ritualų būdavo atliekami pasitelkus buriamojo žmogaus nuotrauką. Dingusiųjų ekstrasensai ieško pagal nuotrauką. Dalis bioenergetikų gydo taip pat pagal nuotrauką.
Būtent todėl siūloma nedalinti bet kam savo nuotraukų, nerodyti, netalpinti internete kūdikių nuotraukų, nes net per jas gali piktesnė akis nužiūrėti ar dar labiau pakenkti. Taigi, nuotrauka bei vardas duoda pilną galią ir kortoms pamatyti Jūsų gyvenimą, Jūsų ateitį. 
Taip pat yra nemažai manančių, kad būrėjas, turėdamas galimybę paslaugas teikti internetu, pasinaudoja socialinių tinklų pagalba ir tokiu būdu sužino nemažai apie buriamą žmogų, pavyzdžiui, iš to pačio „Facebook“. Aš negaliu neigti, kad tokių „būrėjų“ nėra, nes pati buvau susidūrusi su keletu panašiu principu „dirbančių“ asmenų, tačiau jų ir nereikėtų vadinti būrėjais, reikėtų atkreipti dėmesį į jų analizes, ar jie sugebėjo pasakyti ką nors apie Jus be to, ką patys apie save atskleidžiate viešoje erdvėje. Iš savo varpinės sakau, kad man jūsų anketos ir profiliai įtakos neturi, Jūsų pavardės ir gimimo datos man nereikalingos (numerologijos nenaudoju), nes nematau tikslo apsimetinėti mokanti burti, geriau jau kada nors ir prašausiu pro šalį, bet sąžinė liks švari, tik tiek. Galų gale, Jūsų teisė rinktis, o rinktis tikrai yra iš ko.
Galbūt turite baimių, kad, pavyzdžiui, Jūsų nuotrauka bus išplatinta internete, ją pamatys pašaliniai asmenys… Jau kažkada sakiau, ir kartoju dar kartą – tai, kas yra tarp mūsų, ir lieka tarp mūsų. 
Kokie yra pliusai buriantis internetu?
Tiesą sakant, jų matau daugiau, nei buriantis gyvai. Kodėl? Visų pirma, Jūs gaunate atsakymą raštu ir turite galimybę jį išsisaugoti ir bet kada, kada tik norite, jį paskaityti. Visų antra, dažnai po būrimo Jums iškyla papildomų klausimų. Buriantis gyvai turite nedaug laiko tuos klausimus apgalvoti ir užduoti, o buriantis internetu galite apsvarstyti situaciją, gautą analizę ir suformuluoti visus Jus dominančius klausimus. Taip pat galite iš karto paprašyti būrimo papildymo, ir Jums nereikės laukti mėnesį laiko eilėje, kad iki galo numalšintumėte širdies graužatį. Kokie dar pliusai? Na, čia galbūt daugiau riebesnis pliusas man pačiai, beeet… Burdama internetu aš turiu laiko susikaupti, apgalvoti buriamojo situaciją, į ją įsijausti, iš kortų išgauti kiek tik įmanoma daugiau informacijos, ir tą informaciją aiškiai ir sklandžiai suformuluoti. Tuo tarpu, buriantis gyvai, pasakojimas nebūna toks sklandus, mintys labiau šokinėja, šiek tiek sunkiau susikaupti (bet tai galioja galbūt tik man). Dar vienas pliusas – Jums nereikia niekur važiuoti. Kur paklausėt – ten ir atsakiau , o atsakymą galit skaityti kad ir namuose, gaminant vakarienę, kad ir darbe, kad ir … bet kur, kur randate internetą. Kas dar gero? Turite galimybę man bet kada parašyti, pasitikslinti, paklausti Jus neraminančio klausimo, kai, tuo tarpu, buriantis gyvai tokios galimybės neturėsite, na, nebent rasite superduper kantrią būrėją, kuri sutiks ir trečią nakties Jums atsakyti, kad kosmonautika, visgi, nėra Jūsų sritis. 
Šiuo komentaru nesiekiu apšmeižti ar kitaip apdergti būrėjų, savo darbą atliekančių tiesioginiu būdu. Jei turite itin sunkią situaciją ir būrimu internetu nepasitikite, galime susitikti ir gyvai.

 

Paskelbta

MANO BŪRIMAI IR ETIKA

Šiek tiek apie mano būrimus, jų etiką, kad kiltų mažiau klaustukų ir dvejonių ateityje:
Būrimui nuotoliniu būdu iš Jūsų prašau dviejų pagrindinių dalykų kuo naujesnės, neredaguotos nuotraukos, kurioje nebūtų pašalinių žmonių bei vardo. 
Jūs paklausit – o kam? O aš atsakysiu: kadangi būrimas vyksta ne tiesioginiu būdu, man yra reikalinga užmegzti ryšį su klausėju, kurį ir užmezgu per Jūsų vardą (o kaip užduodant kortoms klausimą man į Jus kreiptis?) bei nuotrauką. Man Jūsų nuotraukų tikrai nereikia tam, kad galėčiau jas atsispausdinti, įsirėminti ir pasikabinusi virš lovos naktimis grožėtis Jūsų (taip, gražiu) veidu. Man visiškai nerūpi, kaip Jūs atrodote, ar pamiršote išsipešioti antakius, ar pasmakrėje išdygo ne itin dailus spuogas, ar dar kokia kita „nelaimė“: nuotrauka man reikalinga TIK tam, kad galėčiau su Jumis užmegzti ryšį ir atsakymai į Jūsų užduotus klausimus būtų tikslesni. TAIP PAT… 

Yra žmonių, kurie bijo siųsti savo nuotraukas, nes „neaišku, ką Jūs su jomis darysit, gal užkeiksit, užkalbėsit, ar ką…“- taip, aš nieko daugiau per dienas neveikiu, tik sėdžiu, žiūriu į visiškai man nepažįstamų žmonių nuotraukas ir bandau juos užkalbėti. 
Konfidencialumas. Dėl šio dalyko taip pat neturėtumėte jaudintis: į Jūsų asmeninę informaciją, kurią man pateikiate būrimui, negali kištis niekas. Niekas nemato Jūsų nuotraukos, niekas nežino Jūsų vardo, o būrimą, kai išsiaiškiname viską iki galo, ištrinu. Nes man paprasčiausiai jo nereikia. Jis lieka TIK pas Jus. 
Gėda. Yra klientų, kuriems gėda pasisakyti savo problemą, kurią jie norėtų išgvildenti būrime. Čia, vėlgi, turiu pasakyti – apsispręskite, kas Jums svarbiau, ar tą problemą išspręsti, ar nešiotis savyje ir taip pamažu save kamuoti. Man Jūsų problemos rūpi kaip būrėjai, tačiau į asmeniškumus aš nesileidžiu ir Jums tikrai neturėtų būti dėl to gėda – aš esu tarpininkas, kuris nori Jums padėti, o ne smalsus kaimynas, norintis kuo daugiau iš Jūsų išpešti, kad galėtų skleisti gandus.
Būrėjos nori viską iškamantinėti? Ne. Užduodami savo klausimą Jūs neturite visko nupasakoti nuo pradžios iki galo, tam tereikia užduoti esminį, konkrečiai suformuluotą klausimą, kurį ir nagrinėsime visos analizės metu.
JEI NESPĖJU: tai, manau, yra labai žmogiška. Šis darbas neturi tikslaus grafiko, todėl niekuomet negaliu tiksliai žinoti, kada baigsiu vieną būrimą ir galėsiu pereiti prie kito. Kartais reikia ir pailsėti, pravėdinti galvą, o kartais kortos tiesiog „nekrenta“. Tokiu atveju pranešu, kad atsakymas vėluos, labai tikiuosi supratingumo iš Jūsų pusės. 
JŪS GYVENATE UŽSIENYJE: jei neturite lietuviškos banko kortelės, tai jau sunkesnis atvejis. Būčiau labai dėkinga, jei tuomet „suveiktumėte“ būdą atsiskaityti per draugus ar artimuosius, nes paypal, deja deja, tačiau nesinaudoju.
AŠ JUS IGNORUOJU: taip, kartais taip būna – jei gaunu daug laiškų, kai kurie man pasimeta, aš jų nespėju atsakyti ar nepamatau… todėl nebijokite man apie save priminti, man retkarčiais taip tikrai išeina netyčia.
NELEGALĖ? Ne, aš nesu nedoras žmogus, kortų metimas yra mano oficialus darbas, už kurį, kad ir kaip bebūtų skaudu, tenka mokėti mokesčius. 
KLAUSKITE: po būrimo visuomet laukiu Jūsų pastabų, kilusių neaiškumų bei papildomų klausimų, todėl pasinaudokite tuo, klauskite ir domėkitės.

Paskelbta

KRAUJO MAGIJA

Bjauri tema apie kraują ir kraujo magiją. 
Tiesą sakant, į slavų magiją aš niekuomet pernelyg daug ir nesigilinau, galbūt todėl, kad religijos su magija susieti, tiesiog, negaliu, ir dėl šios priežasties, Jums paklausus, „kodėl man taip nesiseka?“, aš neatsakysiu, kad: „todėl, kad per mažai meldeisi Dievui“. Aš nesiūlysiu Jums degti žvakės bažnyčioje, kad kažkam, ar jums pačiam, imtų sektis, ir neprašysiu kalbėti poterių, nes, mano manymu, čia nėra ryšio. Bet tai yra mano įsitikinimai, mano mintys, ir jei jums jos atrodo svetimos, galite kreiptis pas ką nors kitą, kas jums šiuos patarimus būtinai suteiks. Taigi, nors į slavų magiją aš pernelyg nelindau, tarologijos mokiausi iš Vakarų pasaulio, tik dabar – tik dabar sužinojau ir supratau, kokia gaji, visgi, yra menstruacijų magijos galia ne tik slavų, bet ir viso pasaulio burtų kultūroje. 

Jau ir anksčiau esu susidūrusi su daug atvejų, kuomet buvo tikima, jog vyras, „pamaitintas ar pagirdytas“ mėnesinių krauju slapčiomis, taps amžinai TAVO. Ir visuomet buvau šios nuomonės anti-šalininkė. Žinau, krūvas moterų, kurios tuo užsiėmė, žinau krūvas moterų, kurios buvo tų nukentėjusiųjų vietoje, kurių vyrai, visai be jokios priežasties, staiga susikrovė daiktus, ir išbėgo pas niekuo neišskirtinę moteriškę. Bet ar visos istorijos baigėsi laimingai? Nei vienos. Šiandien sužinojau, jog Vakaruose praktikuojamas ir kitas būdas – ezoterikų atliekamas, ir nukreipiamas į savo mokinius – kad jie gerbtų, kad klausytų, netgi, kad būtų pavaldūs. Labai nustebau, kad tiek daug yra žmonių, visai negalvojančių apie pasekmes. Vieni sako „fuuuu“. Bet „fu“ yra ne kraujas. „Fu“ yra vien ta mintis, jog norima kitą žmogų PRIVERSTI mylėti besąlygiškai be jo žinios, atimant iš jo bet kokią pasirinkimo laisvę, atimant iš jo viską, įsikišant į jo gyvenimą ir, galiausiai, jį sugriaunant. Ir ne tik to žmogaus gyvenimas griūva – griūva ir visų, jį supančių žmonių, gyvenimai. Nes pasekmės niekuomet nebūna geros. Niekuomet. Aš iki šiol gaunu retsykiais klausimų su patarimais, KAIP šį dalyką atlikti. Ir aš niekuomet niekuomet niekuomet nepasirašysiu šiam nesveikam (tikrai nesveikam) poelgiui ir jo inicijavimui. Jei neturite proto ir esate savanaudžiai, nebijote sumokėti trigubai ne tik iš savo, bet ir iš savo artimųjų sąskaitų – girdykite, ką tik norite. Tačiau tokiems žmonėms savo mintyse aš turiu specialią vietą, kurios pavadinimą bijau ir pasakyti viešai. Taigi, jei jau taip degate noru kaip nors užkerėti maistą ir paveikti juo žmogų – štai labai švelnūs, nebjaurūs patarimai (alternatyvos): tikima, jog raudonas vynuogių vynas suteikia daugiau aistros, įkvepia meilei, paskatina jausmų augimą. Todėl, tuo tikintys, jį naudoja padažuose, patiekalų ruošime. Taip pat kiekvieną maistą svarbu ruošti su meile, jį „pakrauti“ savo geromis intencijomis, suteikti jam savo paskirtį. Kai kurie, maišydami kavą ar arbatą kitam žmogui, aplaižo šaukštelį, ir vėl išmaišo. Kai kurie maišo tik į vieną pusę, nuolat vizualizuodami, pavyzdžiui, šilumą ir ramybę su antrąja puse. Tai yra paprasta, buitinė, tačiau veiksminga magija, nuo kurios niekas nenukentės (žinoma, turėkite nesavanaudiškas intencijas, neprimeskite savo valios kitiems), ir nuo kurios niekam nereikės žiaugčioti sužinojus, kas čia buvo padaryta.

Paskelbta

PRAKEIKIMAI IR KITI ĮSITIKINIMAI

*Šio įrašo neskiriu jokiam konkrečiam žmogui, nes jei tokių problemų nebūtų tokia galybė, nebūtų ir įrašo*

Kartais man atrodo, kad kai kurie žmonės nori būti prakeikti – tuomet turėtų bent vieną paaiškinimą, dėl ko, jų nuomone, jiems nesiseka meilėje, neužgaunant savo pačių savimeilės. Aš žinau, kad kai kuriems tai skambės nemaloniai, todėl turite visas teises pykti, jei tik nuo to bus patogiau ir lengviau širdelei. Bet tai nėra juokas. Kai tik pradėjau dirbti su Taro, tų laiškų su klausimais: „Ar aš neprakeikta/-s, man nesiseka meilėje“ gaudavau labai daug. Ir jau tada man atrodė keista – kaip gi tiek daug žmonių gali būti pilnai įsitikinę, netgi užtikrinti, jog yra prakeikti? Kame čia problema? 

Ir tų laiškų niekada nesumažėjo. Suprantu tą nerimą, kuomet tos pačios problemos meilėje kartojasi, kartojasi, kartojasi… o dar apsidairai aplink, žiūri, kad ir tavo mamai, sesei meilėje ne kažką. Na, natūraliai, iš baimės, kyla kažkokio maginio pavojaus baimė, kuri aktyviai plečiasi jūsų galvoje, savaime „užprogramuodama“ tai nesėkmei. Žmonės nemoka ir nenori laukti. Visada, visada visi nori greitų rezultatų, nori, kad jau kitą dieną princas ant baltos transporto priemonės atjotų. Ir šioje vietoje tikrai viskas yra suprantama – kažin, ar pasaulyje atsiras toks žmogus, kuris sakys: „Aš noriu, kad mane mylėtų po maždaug 40 metų, bet ne po pusmečio“. Taigi, pirmasis dalykas, visgi, vis tiek yra kantrybė. Kantrybė, kuri yra, tiesiog, būtina, kad sugebėtume pasiruošti gražiems santykiams ir nenutrintume alkūnės palangėn pasirėmę laukdami to taip geidžiamo būsimojo. Kortų atsakymai meilėje laiko atžvilgiu tikrai dažnai atrodo nuviliantys. Ir aš sulaukiu tų klausimų gana dažnai – „Kodėl man taip ilgai to jaunikio laukti, aš turbūt tikrai prakeikta?“ Nei tu prakeikta, nei tu ką, tu, tiesiog, neturi kantrybės. Žinoma, kiekvieno atvejis yra skirtingas, tačiau dažnai mums reikalingas būtent laikas – laikas , kurio mes taip nekenčiame, per kurį mes išmoktume mums svarbias pamokas, o gal net dar kartą pakartotume tas klaidas, kurias ir taip kartojome visą gyvenimą. Bet tik tam, kad pagaliau jas suprastume. Tik tam, kad būsimi santykiai nebebūtų neteisingi ir skausmingi. Ir tam, kad mes sugebėtume juos išsaugoti. Laikas nusprendžia, kada mes esame pasiruošę. Ir jei maldausite likimo atsiųsti tą jaunikį anksčiau, išliks rizika, kad kaip atjojo jis prie Jūsų lango, taip ir išjos. O tada teks rašyti liūdną laišką: „Man ir vėl nesiseka, aš tikrai esu prakeikta“. Daugelis pamiršta, kokia minties galia stipri, nors stengiuosi priminti visuomet. Vien teigdami sau, kad esame prakeikti, galime užprogramuoti nesėkmei patys save. Todėl išvada lieka be galo banali – kantrybė (per kurią reikia išmokti MYLĖTI SAVE) ir pozityvumas – nuoširdi, natūrali laimė. Nes kol žeminsite save ar kaltinsite tiek save, tiek kažką kitą, ta meilė pasirodys nebent labai trumpam, pasisvečiuoti. Na, arba ilgam, bet tai nebus lengva, graži meilė. Daug kas mėgsta sakyti ir taip – „man nesiseka meilėje, nes aš išsiskyriau su žmogumi, kuris manęs negerbė“, ir panašiai. Ei, tau kaip tik sekasi! Jei nebūtumėte išsiskyrę, tu prarastum visas galimybes iš tiesų būti laiminga! Dėkokite likimui už skyrybas, galų gale, net ir partneriui padėkokite. Pasikedenkite plunksnas, ir skriskite, iškėlę galvas aukštyn. Ir nesvarbu, kiek laiko skrisite, svarbu, kad skrydžiu nuoširdžiai mėgausitės.

Paskelbta

SAVĘS PRAKEIKIMAS

Viskas taip blogai, niekas nesiseka, viskas ne tik krenta iš rankų – nesėkmės prasideda nuo mažų smulkmenų, o baigiasi didelėmis bėdomis. Aš niekam tikusi ir nieko verta, manęs niekas nemyli, kodėl likimas mane taip skriaudžia, ką aš darau blogai, kodėl turiu kentėti, kodėl viskas dažyta tik juodomis spalvomis, kodėl Marijonai sekasi geriau už mane, Juozapotui taip pat, o aš kaip stoviu prie suskilusios geldos, taip stoviu, ašaros bėga per kraštus, GAL AŠ PRAKEIKTA? 
Vau, tai yra toks dažnas dalykas, ir man vis dar nuo to pučiasi smegenys. Labai, labai, labai daug žmonių savo nesėkmes mėgina pateisinti kerais. Na, nes juk reikia kažkokio paaiškinimo – juk negali, tiesiog, taip iš niekur nieko nesisekti, ar ne? Žinoma, kad kokia kaimynė nužiūrėjo ar, dar geriau, namuose paslėpė kokį užburtą daiktą, dėl kurio sugedo jūsų skalbimo mašina, lygioj vietoj nulūžo batų kulnas, na, ir lyg to nebūtų maža, vyras išėjo pas tą pačią kaimynę gyventi. Bet ar tikrai niekas neturi paaiškinimo? 

Gal aš ir ne tokia akla būrėja, bet visų dalykų pateisinti vien magija ir suversti jai kaltę aš, paprasčiausiai, negaliu. Todėl, visų pirma, patariu mąstyti logiškai. Ir tik tuomet, kai vis tiek atsimušate į sieną, apsvarstyti galimą maginio pakenkimo prielaidą. Ką aš turiu omenyje? Ogi, labai daug ką. Čia ir vėl prieinu prie minčių galios temos. Mes, savo minčių dėka, programuojame ir kuriame savo ateitį. Mes, savo minčių dėka, paskatiname ar prišaukiame tam tikrus įvykius į savo gyvenimą. Teigiamos mintys pritraukia teigiamus įvykius, ir atvirkščiai. Kuomet mums atsitinka kažkas labai labai bjauraus, mes negalime iš karto nusiteikti pozityviai, imame baimintis tolimesnių galimų nelaimių. Ir jos atsitinka. Nes baimė yra negatyvus jausmas. Kuris pritraukia neigiamus įvykius. Ir tada mes užkuriame tą šlykštų nesėkmių ratą, galų gale, imame nesėkmes pastebėti visur – nuo riebios balos, aptaškiusios naują suknelę iki… na, to paties vyro, išėjusio pas kaimynę. Bet gal magija nėra kalta, kad įlipę į balą tapote šlapi? Gal tai kaltas Jūsų neapdairumas? Gal magija nekalta ir dėl vyro? Gal tai taip pat kaltas neapdairumas, per kurį anksčiau, tiesiog, nepastebėjote, kad santykiai su vyru jau seniai pašliję. O gal net nepastebėjote žengiant prie altoriaus, kad tas vyras ne toks jau ir svajonių jaunikis? Nereikia skųstis, savęs graužti ir kentėti. Jei sakote: „bet aš negaliu, man taip sunku…“, Jūs jau darote klaidą. Nes save iš karto nuteikiate dar vienai nesėkmei. Jūs sakykite – „aš galiu, ir man visai nebus sunku“. Taip, gal tuo iš pradžių ir nepatikėsite. Bet pradžia bus. Naudokite afirmacijas ir išveskite save iš to graužaties rato. Nesiskųskite. Nepavydėkite. Nepykite nei ant savęs, nei ant kitų. Nežeminkite savęs. Nekaltinkite nei savęs, nei aplinkybių, nei aplinkinių. Visas sudėtingas situacijas priimkite kaip IŠŠŪKĮ, o ne kaip nesėkmę. Visus keblumus priimkite kaip PAMOKAS, bet ne kaip klaidas. Nesistenkite sau įteigti, kad jums, ir tik jums nesiseka, nesisekė ir nesiseks. Spinduliuokite gėriu, ir gėris, aš prižadu, ateis pas jus. Na, o jei manote, kad esate pozityvus žmogus, tačiau, visai netikėtai, pradėjo piltis nesėkmės, kaip iš gausybės rago, ir to rago niekuo negalite užkimšti, jei pastebėjote keistus pokyčius ne tik savo aplinkoje, tačiau ir savijautoje, o gal net kitų žmonių elgesyje – galima pamąstyti ir apie tą pačią priežastį, kuriai iš pat pradžių siekiame sumesti visas nesėkmes. Aš nesakau, kad magijos nėra. Aš sakau, kad jei visi žmonės, kuriems nesiseka, būtų iš tiesų prakeikti, viskas būtų pernelyg paprasta. Būkite laimingi 

Paskelbta

BUITINIS DVASINGUMAS

Taip, ne tik religijoje, tačiau ir ezoterikoje tai yra gana dažnas žodis, sakyčiau, gal net tapęs mada ar pernelyg išpūstas, nors, nesiginčiju – svarbus ir ne beprasmis. Visi kalba apie dvasingumą, sako – oi, pas tave jo kažkodėl labai mažai, pas mane daugiau, kodėl tu taip negražiai kalbi, tu gal nedvasingas, kodėl tai Onai taip nesiseka vyro surasti, gal ji nedvasinga? Ezoterikai bara ir pataria eiti dvasingumo keliu, na, o, pastebėjau, kad ne visai visi ir žino nei kas tas dvasingumas, nei kur jį surasti. Labai noriu tikėti, kad jau visiems ir taip aišku, kad nuėjęs į bažnyčią ir triskart padaužęs krūtinėn prisipažindamas kaltu, dvasingesniu nuo to netapsi. Galima aiškinti įspūdingai suraitytomis, nesuprantamomis sąvokomis, kas yra tas dvasingumas, pilstyti iš tuščio į kiaurą, filosofuoti. Bet kas tas dvasingumas, vis tiek nelabai kas žino. 

Todėl šiandien aš pakalbėsiu apie savo dvasingumą, kuris nėra toks rimtas, kuris yra paprastas, kasdienis, neišskirtinis, daugeliui puikiai pažįstamas. Gal net neatitinkantis tikrųjų dvasingumo sąvokų. Bet tai yra „kažkas link tos pusės“, kas, tikiu, kiekvienam padės priartėti prie to išmyluoto dvasingumo. 
Ačiū Visatai, vis dar turiu abi močiutes, kurios skiriasi kaip diena nuo nakties, jas sieja tik vienas dalykas: abi lanko bažnyčią. Viena eina reguliariai, kiekvieną šeštadienį, kita ten apsilanko rečiau, bet, užtat, garsiau už visus gieda ir daugiau nuodėmių vienu metu išpažįsta. Pagal katalikus – viskas kaip ir gerai. Žmonės eina į bažnyčią, vadinasi, yra dvasingi. Bet ar galime iš vietos, kurią laiko savo tikėjimo namais, išeiti beplūsdami kitus ir nė nemirktelėję laužydami gal net daugiau nei 10 įstatymų? Dvasingumas, bet kuriuo atveju, siejamas su tikėjimu. Ir nebūtina jo pasiglemžti tik religinėms bendruomenėms/atšakoms/kryptims. Jei esi žmogus ir tiki į bet ką, tačiau tavo širdyje gyvena tikras tikėjimas – nesvarbu, kuo – J. Kristumi, Alachu, Perkūnu, akmeniu, Visata… – jau kažkiek esi dvasingas. Bet to nepakanka. Dvasingumas, mano buitiniu įsitikinimu (atsiprašau visų ezoterikų ir dvasininkų), yra atitrūkimas nuo materialumo ir dėmesio bei laiko atradimas tam, kas nėra lengvai pačiupinėjama: gilinimasis į save, nuolatinis savęs pažinimas, nuolatinis tobulėjimas, geraširdiškumas. Aš nuoširdžiai tikiu (dabar jau atsiprašau kai kurių žmonių), kad stovėjimas prieš veidrodį kiekvieną dieną skaičiuojant spuogus/raukšles/antakių plaukus nesuteiks dvasinės energijos, kaip ir nesuteiks pavyzdžiui, dažni brangūs pirkiniai, kurių paskirtis tuo metu būtų užpildyti tą skylę sieloje. O dvasingumas, mano buitiniu įsitikinimu, tą skylę užpildo. Jis nematomas, neapčiuopiamas. Jis tik duoda suvokimą, kad – taip, tu gyveni taip, kaip turi/nori/gali pagal save. Tu žinai, kad tu darai kažką nematomo, bet beprotiškai galingo ne tik kitiems, bet ir SAU, kad jaustumeis pilnas, kad neieškotum, kaip pradžiuginti save materialiajame pasaulyje. Tu dėkoji tam, kuo tu tiki – Budai, akmeniui, Visatai, nes per tikėjimą priartėji, visų pirma, prie savęs. Ir tu gali skaičiuoti tuos antakių plaukus, nors ir kiaurą parą. Bet bent tuo metu gali skirti laiko ne mintims apie vyrus/moteris/batus, o elementariam klausimui: kas aš esu ir ką aš galiu padaryti, kad būčiau ne tik sau, bet ir aplinkiniams geresnis? Ir tai jau bus puiki pradžia.

Paskelbta

KODĖL MEILĖS PRITRAUKIMAS NĖRA GERAS SPRENDIMAS

Tau atrodo, kad tokio vyro, koks dabar yra jis, niekada nebuvo ir nebus šitam pasauly. Kur jau ten pasauly – visoj Visatoj. Tau atrodo, kad joks kitas vyras niekada negalėtų šitaip skaniai kvepėti – taip skaniai, kad jam praėjus pro šalį, pasišiaušia tavo katiniškas kailis. Joks kitas vyras negalėtų taip žaismingai šypsotis, taip tavęs prajuokinti, taip tavęs liesti, ir būti toks visai ne tavo būtent tada, kai jis tik tavo ir turėtų būti. Tau atrodo, kad joks kitas vyras nėra nusipelnęs tavo meilės, bet vis tiek jis turi vieną didelį, riebų minusą – nemyli tavęs, nors tu ant rankų vaikščiok. Jam rūpi kažkokia nusususi moterytė, kuri, jau patikėk, tikrai už tave šimtą kartų baisesnė, tai kaip jis dar į ją, o ne į tave žiūri? Kas jam yra?? Tada pamėgini apsidairyt aplinkui, įvertinti situaciją, paieškot alternatyvų – ne, nieko nėra. Visi ne tokie, tik tas vienas YPATINGAS. Tada kliauniesi laiku, nes žinai, kad jis, juk, viską į vietas sudėlioja. Ir tas laikas eina, ir tu nei šią, nei kitą, nei tūkstantąją naktį JO nei savo, nei bet kurioje kitoje lovoje vis tiek nesulauki.

O, atrodo, meilė tokia, kad drasko ne tik širdį, bet ir likusią vidaus organų sistemą gabalais – tikrai skauda, o ką jau kalbėt apie sapnus, kai net juose jis ne visada atsako tau tuo pačiu. Jūs kartais susitinkate, jis tave pakalbina, paima už rankos. Tu žinai, kad jis niekada ne tavo, bet tą akimirką, kai jis meluoja savo moteriai, tą akimirką, kai jis tave liečia, tavęs geidžia, tavimi žavisi ir greta tavęs guli, sukdamas tavo plaukų sruogas sau tarp pirštų – tą akimirką tau atrodo, kad jis tik tavo ir yra, tik tavo ir turėtų būti. Bet gaila, kad tos akimirkos retos, ir jos visai nepanašios į tą palaimingą meilės istoriją, kurios laukei ir tikėjaisi dar nuo tada, kai tau tebuvo vienuolika. Ar yra koks nors būdas priversti jį pasilikti ilgam? Tai aišku, kad yra – atsako supermamų forumas, ir atskleidžia kelią į paslaptingą magijos pasaulį, kuriame kraujas liejasi laisvai, ir arbatos pavidalu keliauja į tavo mylimojo skrandį burti jo ir pasilikti jame amžinai; į magijos pasaulį, kuriame, jei tik labai nori ir labai savęs ir kitų negerbi, gali padaryti viską. Į magijos pasaulį, kuriame, susirinkę nemylimieji, buria tuos, kurie jų taip pat nemyli. Tada tu dar nesupranti, kokia esi egoistė, tada tu dar nesupranti, kad tada, kai iš vienatvės draskeisi ir raudojai toje lovoje, iš kurios ką tik be jokios graužaties, toks, it nulietas, ramiai pakilo ir išėjo jis, jo bjaurioji moteris save jau buvo suskaldžiusi į šipulius. Na, nes ji žino. Tu ėmei suprasti viską tik tada, kai sau tyliai prisipažinai, kad jo taip ir nemylėjai, o kol tą supratai, sugriuvo visi gyvenimai, visos širdys, visos sistemos. Nes meilė niekada neprievartauja. Jei tai meilė, ji apžavi natūraliai, nes ji pati yra burtas ir pati didžiausia magija. Nekerėkite. Nelaikykite įsikibę žmonių, kurie nenori priklausyti Jums, teigdami sau, kad juos mylite. Kad ir kaip tai neįtikima, bet žmonių, kurie nori kažkieno jausmus paveikti magija, vis dar atsiranda labai, labai labai daug. Nebūkite jais.

Paskelbta

KVAILŲ KLAUSIMŲ NEBŪNA

Kad ir koks durnas (tikrai negražus žodis, bet jis skamba taip durnai, tikrai, visai kitaip nei „kvailas“) klausimas bebūtų, jis vis tiek kažkada turės atsakymą. Kad ir dar durnesį.
Aš žinau, kad kai kurie žmonės bijo burtis, nes bijo tų visų blogų dalykų, kuriuos tyčia išpranašauja kai kurios būrėjos, kad sukeltų dar daugiau nerimo – bijo, kad, nors bursis apie meilę, būrėja iš šio nei to leptels – ei, bet gal tau vėžys, gal tu mirsi greitai, ir taip toliau. Ne, visa tai iš ne tiek pasakų, bet kiek iš jau gana retų atvejų, kurių šiuolaikiniai tarologai nelinkę liesti, nes tai, paprasčiausiai, ne jų reikalas. Bet šįkart ne apie tokias baimes. Šįkart – apie klausimų baimes. Aš žinau, kad yra bijančių klausti kai kurių dalykų, nes jų klausimai jiems atrodo durni. Taip, ir vėl tas negražus žodis. Bet dar blogiau, kad yra visai ne taip. Tie žmonės mano, kad jų klausimai svarbūs. Jiems. Bet būrėjui jie gali pasirodyti durni. 

Štai taip. Ar aš esu girdėjusi durnų klausimų? Esu. Bet gal tik pirmuosius metus, būdama tarologe. Nes vėliau supratau, kad bet koks klausimas, kuris tam žmogui svarbus, na, kad ir klausimas ar, pavyzdžiui, pakankamai „Cobros“ buvo užpurkšta nesimpatiškam vorui, kad jis daugiau iš skylės plintuse neišlįstų, nėra durnas, kol jis kažkam tikrai nuoširdžiai rūpi ir graužia širdį. Durni klausimai yra nebent pasikartojantys klausimai, kai pilstoma iš tuščio į kiaurą – ar jis mane myli? Ar Jis mąsto, kad mane myli, o gal jam taip tik atrodo? Jis taip įsivaizduoja, ar, iš šono žiūrint, yra kitaip? Ar jis myli tik dėl to, kad myli ar dėl to, kad iš tikrųjų nori mylėti? O aš jį myliu labiau nei jis galėtų mylėti mane tada, kai jau žinotų, kad tikrai mane myli? Ir panašiai. Taip, tokie klausimai tikrai yra sunkūs, na, gal ir ne durni, aš suprantu, kad ir jie rūpi, bet tai yra jau šiek tiek keista. Prie ko aš šitą keistą kalbą vedu? Nesu kunigas, ir niekada už jūsų klausimus ar atviravimus neversiu atgailauti. Juolab, nesijuoksiu. Man visi (net ir tie keisčiausi) klausimai tampa panašiai tiek pat svarbiais, kiek svarbiais jie tą akimirką atrodo jums, bet vos tik mes palinkime vieni kitiems sėkmės, aš jūsų istorijas iš savo minčių ištrinu. Su niekuo apie jas nekalbu, su niekuo jomis nesidalinu ir, tuo labiau, nesijuokiu. Galų gale, visi mes bent kažkiek durni. Ir gal tik dėl to mes praskaidriname vieni kitiems dienas. Ir esame laimingi.

Paskelbta

DVILYPIŲ SVAJONĖS

Jau senokai pastebėjau du žmonių tipus: tuos, kuriems pakanka jų turimo pasaulio, tuos, kurie nenori būti kažkokiais absoliučiai ne tokiais nei yra šiandien, tuos, kurie mėgaujasi šia minute, šia akimirka ir net neketina plėšyti savęs dėl kažko, ko nėra. Ar tai yra blogai? Tai yra nuostabu. Antrasis tipas šiek tiek sudėtingesnis, ir būtent šį tipą aš vadinu dvilypiu. Tokie žmonės gyvena amžiname kosmose. Jie sėdi prie biuro stalo, o jų smegenyse smalą verda tatuiruoti homoseksualūs velniai. Tokie žmonės ir nori būti tokiais, kokie yra, bet, tuo pačiu, vis jaučia, kad gal vieną dieną reikėtų ir užkariauti pasaulį. O gal staiga prarasti tapatybę ir, dingus be žinios, pradėti naują gyvenimą. Gal tapti garsiais. Gal tapti bet kuo, kuo nėra dabar. Čia jau pagal pasirinkimą. Bet dvilypumas juntamas (kortose) visai skirtingame, visai atskirame žmogaus pasaulyje, kuris visai netyčia atsiranda greta jo, kartais jam net nesuvokiant, kodėl jis dvilypis, bet svarstant, kodėl tokios nesąmoningos mintys vis neapleidžia jo galvos. 

Aš myliu kortas, nemėgstu aktyvaus socialinio gyvenimo, nors pasikalbėti galiu bet kada, su bet kuo, bet kokioje žmonių apsuptyje. Bet aš renkuosi leisti dienas apsikrovusi kortomis, mylėti vieną vyrą, būti tuo, kuo esu. O kiekvieną dieną vis tiek, nenumaldomai, kažkas viduje man rėkia: taigi tau reikėtų išsirengus nuogai kiekvieną vakarą suktis aplink laužą, keliaut po pasaulį hipiškais ženklais išterliotu senoviniu autobusiuku, tau reikėtų laikyti ožką, ir tai ožkai taip pat parodyti pasaulį. Tau reikėtų visus pinigus pralošti kazino, nes tokiuose dalykuose tau sėkmės neduota, bet gi kaip smagu. Tau reikėtų pilstyt dažus ant kailiniuotų moteriškių ir isteriškai rėkaut katalikų susirinkimuose. Dar tau reikėtų įstot į kokią roko grupę, duoti įžadus nepažįstamam kaubojui Las Vegase, o tada vėl nueiti į kazino. O gal tau dar ne pro šalį būtų nusiskust plikai, nusipirkt žirgų fermą ir kas rytą lakstyt laukais ar septynis metus praleisti asketiškai gyvenant kalnuose virš budistų šventyklos. Tokios mintys nervina, nes gundo. Jas visas įmanoma įgyvendinti ir, tikiu, kad jos man teiktų džiaugsmą. Bet aš kol kas renkuosi tą, kas manęs taip nešokiruoja, nors jaudina, renkuosi tą, kas yra saugiau, kas man (ir, tikiu, kitiems) neatrodytų taip sudėtinga. Tuo pačiu, aš pavydžiu kitiems dvilypiams žmonėms. Pavydžiu tiems, kurie iš tikrųjų leidžia savo antrai asmenybės pusei prasiveržti nusispjaunant ant visko ir ant visų. Žmonės, kuriuos labiausiai gerbiu, yra tie žmonės, kurie myli save labiausiai. Kuriems nerūpi, ar jie šiandien atrodo geriau už tuos, kurie tris valandas prieš darbo pradžią minkė miniatiūrinį spuogą nosies gale, nes odievekaipčiadabaratrodysiu; žmones, kurie nenuvijo lauk savo svajonių vien todėl, kad mama/auklėtoja/kunigas sakė, kad ne, negalima. Žmones, kurie leido SAU pasirinkti, kuri jų asmenybės dalis dominuoja, ir žmones, kurie tai asmenybei atrišo rankas. Bet svajoti taip pat yra gerai. Vieną dieną svajonės vis tiek išsipildo. Gal ne visada tiesiogiai, gal ne visada būtinai taip, kaip įsivaizdavote jūs. Bet jos vis tiek išsipildo. Jei tik suteikiate galimybę joms būti. 
Grįžau po atostogų. Ne, deja, ne su ožka. Prasideda smagumai, liepa bus ypatinga, prisiekiu.