Tau atrodo, kad tokio vyro, koks dabar yra jis, niekada nebuvo ir nebus šitam pasauly. Kur jau ten pasauly – visoj Visatoj. Tau atrodo, kad joks kitas vyras niekada negalėtų šitaip skaniai kvepėti – taip skaniai, kad jam praėjus pro šalį, pasišiaušia tavo katiniškas kailis. Joks kitas vyras negalėtų taip žaismingai šypsotis, taip tavęs prajuokinti, taip tavęs liesti, ir būti toks visai ne tavo būtent tada, kai jis tik tavo ir turėtų būti. Tau atrodo, kad joks kitas vyras nėra nusipelnęs tavo meilės, bet vis tiek jis turi vieną didelį, riebų minusą – nemyli tavęs, nors tu ant rankų vaikščiok. Jam rūpi kažkokia nusususi moterytė, kuri, jau patikėk, tikrai už tave šimtą kartų baisesnė, tai kaip jis dar į ją, o ne į tave žiūri? Kas jam yra?? Tada pamėgini apsidairyt aplinkui, įvertinti situaciją, paieškot alternatyvų – ne, nieko nėra. Visi ne tokie, tik tas vienas YPATINGAS. Tada kliauniesi laiku, nes žinai, kad jis, juk, viską į vietas sudėlioja. Ir tas laikas eina, ir tu nei šią, nei kitą, nei tūkstantąją naktį JO nei savo, nei bet kurioje kitoje lovoje vis tiek nesulauki.
O, atrodo, meilė tokia, kad drasko ne tik širdį, bet ir likusią vidaus organų sistemą gabalais – tikrai skauda, o ką jau kalbėt apie sapnus, kai net juose jis ne visada atsako tau tuo pačiu. Jūs kartais susitinkate, jis tave pakalbina, paima už rankos. Tu žinai, kad jis niekada ne tavo, bet tą akimirką, kai jis meluoja savo moteriai, tą akimirką, kai jis tave liečia, tavęs geidžia, tavimi žavisi ir greta tavęs guli, sukdamas tavo plaukų sruogas sau tarp pirštų – tą akimirką tau atrodo, kad jis tik tavo ir yra, tik tavo ir turėtų būti. Bet gaila, kad tos akimirkos retos, ir jos visai nepanašios į tą palaimingą meilės istoriją, kurios laukei ir tikėjaisi dar nuo tada, kai tau tebuvo vienuolika. Ar yra koks nors būdas priversti jį pasilikti ilgam? Tai aišku, kad yra – atsako supermamų forumas, ir atskleidžia kelią į paslaptingą magijos pasaulį, kuriame kraujas liejasi laisvai, ir arbatos pavidalu keliauja į tavo mylimojo skrandį burti jo ir pasilikti jame amžinai; į magijos pasaulį, kuriame, jei tik labai nori ir labai savęs ir kitų negerbi, gali padaryti viską. Į magijos pasaulį, kuriame, susirinkę nemylimieji, buria tuos, kurie jų taip pat nemyli. Tada tu dar nesupranti, kokia esi egoistė, tada tu dar nesupranti, kad tada, kai iš vienatvės draskeisi ir raudojai toje lovoje, iš kurios ką tik be jokios graužaties, toks, it nulietas, ramiai pakilo ir išėjo jis, jo bjaurioji moteris save jau buvo suskaldžiusi į šipulius. Na, nes ji žino. Tu ėmei suprasti viską tik tada, kai sau tyliai prisipažinai, kad jo taip ir nemylėjai, o kol tą supratai, sugriuvo visi gyvenimai, visos širdys, visos sistemos. Nes meilė niekada neprievartauja. Jei tai meilė, ji apžavi natūraliai, nes ji pati yra burtas ir pati didžiausia magija. Nekerėkite. Nelaikykite įsikibę žmonių, kurie nenori priklausyti Jums, teigdami sau, kad juos mylite. Kad ir kaip tai neįtikima, bet žmonių, kurie nori kažkieno jausmus paveikti magija, vis dar atsiranda labai, labai labai daug. Nebūkite jais.