Taip, ne tik religijoje, tačiau ir ezoterikoje tai yra gana dažnas žodis, sakyčiau, gal net tapęs mada ar pernelyg išpūstas, nors, nesiginčiju – svarbus ir ne beprasmis. Visi kalba apie dvasingumą, sako – oi, pas tave jo kažkodėl labai mažai, pas mane daugiau, kodėl tu taip negražiai kalbi, tu gal nedvasingas, kodėl tai Onai taip nesiseka vyro surasti, gal ji nedvasinga? Ezoterikai bara ir pataria eiti dvasingumo keliu, na, o, pastebėjau, kad ne visai visi ir žino nei kas tas dvasingumas, nei kur jį surasti. Labai noriu tikėti, kad jau visiems ir taip aišku, kad nuėjęs į bažnyčią ir triskart padaužęs krūtinėn prisipažindamas kaltu, dvasingesniu nuo to netapsi. Galima aiškinti įspūdingai suraitytomis, nesuprantamomis sąvokomis, kas yra tas dvasingumas, pilstyti iš tuščio į kiaurą, filosofuoti. Bet kas tas dvasingumas, vis tiek nelabai kas žino.
Todėl šiandien aš pakalbėsiu apie savo dvasingumą, kuris nėra toks rimtas, kuris yra paprastas, kasdienis, neišskirtinis, daugeliui puikiai pažįstamas. Gal net neatitinkantis tikrųjų dvasingumo sąvokų. Bet tai yra „kažkas link tos pusės“, kas, tikiu, kiekvienam padės priartėti prie to išmyluoto dvasingumo.
Ačiū Visatai, vis dar turiu abi močiutes, kurios skiriasi kaip diena nuo nakties, jas sieja tik vienas dalykas: abi lanko bažnyčią. Viena eina reguliariai, kiekvieną šeštadienį, kita ten apsilanko rečiau, bet, užtat, garsiau už visus gieda ir daugiau nuodėmių vienu metu išpažįsta. Pagal katalikus – viskas kaip ir gerai. Žmonės eina į bažnyčią, vadinasi, yra dvasingi. Bet ar galime iš vietos, kurią laiko savo tikėjimo namais, išeiti beplūsdami kitus ir nė nemirktelėję laužydami gal net daugiau nei 10 įstatymų? Dvasingumas, bet kuriuo atveju, siejamas su tikėjimu. Ir nebūtina jo pasiglemžti tik religinėms bendruomenėms/atšakoms/