Laukais ateina ruduo, ir mėgina mus įtikinti, kad niekas mūsų nemyli. Kur jau niekas – kad ir patys sau imame atrodyti bjaurūs, neišprusę, susenę, liūdni. Ateina ruduo, ir išsineša visą viltį, nes ruduo mums primena, kad viskas sensta, viskas baigiasi, viskas turi ribas, kad mes taip pat ant tos ribos kažkada atsistojame. Ateina ruduo, ir jis neturi mums ką pasakyti. Jis priverčia stebėti viską iš šalies, mus nutildo, palieka. Mes liūdime. Liūdime, nes viskas tampa netikra, tamsu, ne į temą. Aš žinau, kad daug kas mėgins įtikinti, koks tas ruduo nuostabus, koks jis gražus, koks jis romantiškas, ir kaip viskas rudenį yra gerai, nes ne saulė, nes ne prakaitas, nes ne vaikų krykštavimai nuo pačio ryto, kaip kad būdavo vasarą. Žinoma, ruduo turi savo spalvą, turi savo emociją, tik kokia ji, iš tikrųjų, yra?
Ji yra lygiai tokia, kokią mes pasirenkame jausti. Todėl ruduo ateina ir išryškina, ištraukia iš giliausių kampelių mūsų užlopytas, užslėptas emocijas. O kaip mes su jomis tvarkomės, priklauso, deja, jau nebe nuo rudens. Rudenį žmonės skundžiasi esantys nemylimi ir supranta, kad dar labiau tai nemyli savęs. Žmonės rudenį klausia, kodėl taip yra? Jie susigūžia į save ir mėgina ten pat surasti atsakymus. O jų neradę, nusprendžia apkaltinti savo kvailą galvą, gimines, pinigus, draugus. O kiek meilės mes atiduodame jiems? Kiek mes jiems leidžiame patikėti, kad jie yra mylimi? Ar niekuomet nebūname godūs besistengdami tos meilės visos neišdalinti ir bent trupinėlį pasilaikyti jos SAU? Bet, ei, kokia paslaptis – mylėdamas save žmogus kitiems meilės per daug neatiduos. Savęs neatiduos. Nepraras to, kas jis yra. Žmogus, kuris, visų pirma, myli save, nereikalaus kažkam kažką duoti. Tokio žmogaus ruduo neprivers nustoti jausti, ruduo jo nenutildys, ruduo neprivers jo apkaltinti pasaulio, kad meilės nebėra, ir viskas dabar, odieve, nebe taip. Tokiam žmogui ruduo nebus priminimas apie pabaigą. Tai bus dar vienas jausmas, kad laukia kažkas nepaprasto, kažkas ypatingo ir kažkas, ko nereikia iš nieko reikalauti, tikėtis, viltis. Mylinčiam save žmogui bus nusispjauti. Nes jis niekuomet nebus vienas ir puikiai žinos, kad jei jame yra meilė, pabaigos, tiesiog, negali būti. Niekada.