Tikėti tikra meile kai kuriems atrodo daugiau nei kvaila. Ne kartą esu girdėjusi visokių vyresnių tetų „iš patirties“ sukauptus patarimus, kurie, pasak jų, turėtų „nuleisti ant žemės ir suprasti skaudžią realybę“, tačiau tų pamokymų esmė, kaip dabar suprantu, visai bjauresnė. Vyresnės tetos, netikinčios meile ir gražiais santykiais, pačios tokių neturėjo. Tai panašu į tą kategoriją moterų, kurios teigia, kad visi vyrai – kiaulės. Ne, jūs pačios kiaulės, jei renkatės į kompaniją tokius gyvuliukus. Esame tai, ką pritraukiame. Pritraukiame tai, kas patys esame. Jei tikra meile netikėsi, ji netikės tavimi. Tada į tavo gyvenimą veržte veršis kiaulių banda, o tu tą bandą priimsi, na, nes „geriau nei nieko“. Ta kiaulė gulės ant sofos, daug valgys ir žiūrės į tave mažutėmis blizgančiomis akimis. Akimirką pagalvosi, kad gal tikrai ta kiaulė tave myli. Bet kai nusituštins tiesiai į širdį, suprasi, kad „kokia klaida, vėl apsigavau, gi sakiau – jie visi kiaulės“. Tetos, kurios „pataria“ „neįsisvaigti“, tetos, kurios sako „kas ta meilė, jos nebūna, tai iliuzija“, tetos, kurios sako, kad be reikalo čia lakstai išsišiepusi lig ausų, tau labai pavydi. Jos irgi taip norėtų lakstyti. Bet negali. Nebent po platų lauką ganydamos kiaules. Tos tetos nemoka atiduoti savo meilės. Dažnai jos mano, kad laiminga santuoka – tai tokia, kurioje tu prikepi puodą kotletų ir gražiai sumaitini juos savo sunkiai dirbusiam vyrui, nušluostai pasmakrę ir stengiesi neišleisti jokio garso, kol jis žiūri televizorių. Jos mano, kad laiminga santuoka – tai ta, kurioje nėra problemų, jei apie jas nekalbama. O jei yra problema, ir labai didelė, tai ji neturėtų būti sprendžiama kalbant akis į akį. Nes problemos gadina santykius.
Tos tetos mano, kad vyrui nereikia daugiau nieko, kaip tik kalbėtis apie pirkinius, pinigus, darbą. Tos tetos nežino, kad vyrai nebus kiaulės, jei su jais taip nesielgs. Netikėkite tomis tetomis. Padėkite joms išsikuopti. Nuoširdžiai niekaip ir niekada nesuvokiu sąjungų, kuriose buitis yra aukščiausias prioritetinis taškas. Kuriose du žmones jungia kažkokie materialūs rūpesčiai. Kurie būna „iš pripratimo“. Kurie negali (ar nemoka?) vienas kitam aiškiai pasakyti, ką jaučia. Kurie nesibučiuoja. Kurie, būdami ir vyresnio amžiaus, nesupranta, kaip įmanoma apkabinti, pabučiuoti savo gyvenimo palydovą viešoje vietoje. Kurie gyvena atskirus gyvenimus toje pačioje erdvėje. Kurie netiki meile, ir gyventi ne meilėje jiems pakanka, nes „geriau vis tiek nesurasi“. Surasi. Visada. Jei tik išmoksi nestatyti meilės ant kotletų pamatų.