Amžina dilema: ar būti vienam ir dėl vienatvės jausmo kamuotis, ar apsupti save žmonėmis, kurie turėtų padėti vienatvės jausmą užpildyti. Bet ne visada taip įvyksta. Ir tada aplanko keistas jausmas – kaip čia dabar yra, aš turiu tiek draugų, tiek pažįstamų, tiek kolegų ir tiek giminių su visais trečios kartos pusbroliais, tetomis, devintais vandenimis nuo kisieliaus, kaimynais, kurie tai pakalbina, tai parašo, tai pasiskolina pinigų, tai pasveikina per gimimo dieną, bet vis tiek jaučiuosi vienišas, ir nei tas kaimynas, nei ta teta, nei pradinių klasių draugai nesugeba tos vienatvės iš manęs išvaryti. Kartais mes pavydime kitiems, kurie nuolat apsupti žmonių. Jie sulaukia daug dėmesio, einant gatve vis sutinka kokį pažįstamą, pastoviai su kuo nors susirašinėja, bendrauja, ir jiems viskas labai gerai. Šiuo atveju, kažin, ar laimė yra kiekybėje.
Kai gerai pagalvoji, ar tikrai tau kažkuo naudingas yra keleto tūkstančių skaitmuo tavo socialinės paskyros drauguose emociniu atžvilgiu. Jei tau tie žmonės nėra naudingi darbo ir kitais svarbiais praktiniais reikalais, jei tiems žmonėms, iš tikrųjų, realiai, kaip ir nusispjauti, kokios nuotaikos tu šiandien pabudai, kodėl tave jau kelintą mėnesį kankina liūdnos mintys, kodėl tavo gyvenime daug chaoso arba kodėl, NEDUOK DIEVE, tau labai sekasi. Skausmu dar pasidalinsi, nes jis kitų nelabai sužeis. Bet laime dalintis tolygu vaikščioti skardžio kraštais į pražūtį. Kaip taip yra? Mes esame naivūs. Mes norime tikėti ir įsivaizduoti, kad mes daugeliui mūsų draugų, giminių, pažįstamų ir kitų mus supančių asmenų nuoširdžiai rūpime. Mes norime tikėti, kad dėl kiekvieno mūsų pasiekimo ir pasisekimo kiti nuoširdžiai džiaugiasi ir krykštauja, it tai būtų nutikę jiems. Mūsų šimtinėje ar tūkstantinėje supančioje aplinkoje yra vos keletas tokių, kuriems savo laimę ir džiaugsmą galime patikėti. Jūs sakysite – ne, taip negali būti, va, kaip man čia gražiai pakomentavo mano buvusio vyro motinos sesuo, kaip čia mane pagyrė mano kursiokė, kaip čia manim žavėjosi kaimynai. Be abejo, jie demonstravo kažkokį pozityvą, nes pasakyti, kad „man nuoširdžiai neįdomu, kaip tau sekasi, o jei tau sekasi gerai, tai aš noriu susideginti“ būtų, tiesiog, labai nemandagu. Todėl visi palaiko tokį gražų toną, visi šypsosi į akis, stengiasi padrąsinti, palaikyti. Na, ir mes susikuriame kažkokią iliuziją, kurioje gyvename. Joje mes esame vieni kitiems malonūs, geri ir švelnūs, tačiau, iš tikrųjų, mes žiūrime tik savo reikalų, nes mes esame egoistai. Mums rūpi tik keletas mums svarbiausių žmonių, kuriais pasitikime ir kuriems jaučiame galintys be baimės būti nužudytiems žvilgsniu pasakyti, kad, ei, man šiandien žiauriai gerai viskas einasi. Tik tiek žmogui reikia – tik tų kelių, kokybiškų, tikrų istorijų, nuoširdžių apkabinimų, ir patarimų, kurie nebūtų perverti pykčio, pavydo, pagiežos tonais. Tokių žmonių kiekvienas negalime turėti daug, tačiau tuos, kuriuos turime – saugokime, o tie, kurie patenka į iliuzinę gražią draugystę tegul negauna jūsų laimės spindulių, nuo kurių tyliai kenčia ir purtosi kamuojami konvulsijų. Jų yra daugiau nei galite įsivaizduoti.