Nėra nieko bjauresnio ir labiau įžeidžiančio nei išgirsti kritiką savo adresu. Bet pradėti reikėtų nuo kito galo. Mes retai kada sau pripažįstame esantys kalti. Mums sunkiau pastebėti dėmes savyje, nei kituose žmonėse. Ir mes visi pažįstame žmonių, kurių vienas iš talentų – skųstis, gailėti savęs, pykti, kad pasaulis jų nesupranta, kad kainos per didelės, kad jų draugai niekam tikę ir išdavikai, o ką jau kalbėti apie antrą pusę – tokio žmogaus antra pusė bus pati blogiausia pasaulyje arba neegzistuojanti, nes to žmogaus „niekas nesugeba suprasti ir mylėti“, ir tik jam pasitaiko kažkokie idiotai, nesigaudantys planetoje, melagiai ir nevykėliai. Išskyrus tuos įspūdingus atvejus, kai du besiskundžiantieji atranda vienas kitą ir tada kenčia ir skundžiasi drauge.
Tokie žmonės yra visuomet nuskriausti, jie papuola į blogiausias situacijas ir yra iš garsiausiai rėkiančiųjų, kad niekuo šiais laikais pasitikėti negalima, nes visi yra aferistai, konkurentai, pavyduoliai, iškrypėliai, ir panašiai. Kalti visi, kurie skriaudžia tą žmogų, ne tik jų artima aplinka, bet įsižeisti jie geba ir nuo nenublizgintos vitrinos, nuo išklerusios rankenos ir, galų gale, nuo politikos. Jie visuomet mano, kad kiekvienas šiurkštesnis pasisakymas yra nutaikytas būtent į juos, tačiau kuomet kalba eina apie būtent juos, sau to pritaikyti jie nėra linkę. Viskas būtų labai neblogai, ir tegul jie gyventų savo skundų maišuose ir gailestyje sau, tačiau reikalą gadina jų didžiulis noras kone girtis savo nesekmėmis ir rūpesčiais. Nes gailėti vien tik savęs nepakanka. Nes būtina sulaukti nuolatinio pritarimo, nuolatinių liūdnų išraiškų ir linkčiojimo dėl jų nenusisekusių gyvenimų. Aš nekalbu apie normalias žmonių problemas. Aš nekalbu apie momentus, kuomet, išties, atrodo, viskas eina šuniui ant uodegos. Bet viskas vis tiek yra gerai, kai yra ieškomos išeitys ir sprendimo būdai, kuomet priimama nemaloni situacija ir ji nėra suprantama kaip „dievo atsakas man, nes manęs, panašu, šiam pasauly išvis nereikėjo“. Jei beskaitant nors ir labai duslus balsas jūsų galvoje paklausė, ar tai ne apie tave, jei beskaitant sugebėjote keliasdešimt kartų įsižeisti, susirūpinkite. Iš ezoterinės pusės, jūs save jau esate sumenkinę. O dar ir skriaudžiate kitus. Jei įsižeidėte, nes čia esate jūs, supraskite, kad ne be reikalo tie draugai atrodo netikri, o antroji pusė niekam tikusi, ir visos kitos nelaimės be reikalo aplanko būtent tik jus, nes jus kažkas iš aukštybių parinko atpirkimo ožiu šitai planetai. Ne, taip yra todėl, kad jūs save tokiais pavertėte, nes nesugebėjote savęs mylėti ir džiaugtis tuo, kas jums yra siunčiama. Jūs tapote negatyvo kamuoliais, besiridenančiais per gyvenimą ir sulig kiekvienu įsižeidimu ir pykčiu didėjančiais. Ir savo kelyje numušančiais, gniuždančiais tuos, kurie nemano taip, kaip manote jūs. Nemenkinkite kitų, jei patys savyje nematote nieko gero, nors, žinoma, jums atrodo visai priešingai – kad visi blogi, bet jūs geras. Bet dalykai nutinka ne be priežasties. Mes visi savyje turime tamsių dėmių. Visi. Tik ne visi sugebame jas išsiplauti ar, galų gale, pamatyti.