Autorius: root

Paskelbta Autorius

SAVĘS PRAKEIKIMAS

Viskas taip blogai, niekas nesiseka, viskas ne tik krenta iš rankų – nesėkmės prasideda nuo mažų smulkmenų, o baigiasi didelėmis bėdomis. Aš niekam tikusi ir nieko verta, manęs niekas nemyli, kodėl likimas mane taip skriaudžia, ką aš darau blogai, kodėl turiu kentėti, kodėl viskas dažyta tik juodomis spalvomis, kodėl Marijonai sekasi geriau už mane, Juozapotui taip pat, o aš kaip stoviu prie suskilusios geldos, taip stoviu, ašaros bėga per kraštus, GAL AŠ PRAKEIKTA? 
Vau, tai yra toks dažnas dalykas, ir man vis dar nuo to pučiasi smegenys. Labai, labai, labai daug žmonių savo nesėkmes mėgina pateisinti kerais. Na, nes juk reikia kažkokio paaiškinimo – juk negali, tiesiog, taip iš niekur nieko nesisekti, ar ne? Žinoma, kad kokia kaimynė nužiūrėjo ar, dar geriau, namuose paslėpė kokį užburtą daiktą, dėl kurio sugedo jūsų skalbimo mašina, lygioj vietoj nulūžo batų kulnas, na, ir lyg to nebūtų maža, vyras išėjo pas tą pačią kaimynę gyventi. Bet ar tikrai niekas neturi paaiškinimo? 

Gal aš ir ne tokia akla būrėja, bet visų dalykų pateisinti vien magija ir suversti jai kaltę aš, paprasčiausiai, negaliu. Todėl, visų pirma, patariu mąstyti logiškai. Ir tik tuomet, kai vis tiek atsimušate į sieną, apsvarstyti galimą maginio pakenkimo prielaidą. Ką aš turiu omenyje? Ogi, labai daug ką. Čia ir vėl prieinu prie minčių galios temos. Mes, savo minčių dėka, programuojame ir kuriame savo ateitį. Mes, savo minčių dėka, paskatiname ar prišaukiame tam tikrus įvykius į savo gyvenimą. Teigiamos mintys pritraukia teigiamus įvykius, ir atvirkščiai. Kuomet mums atsitinka kažkas labai labai bjauraus, mes negalime iš karto nusiteikti pozityviai, imame baimintis tolimesnių galimų nelaimių. Ir jos atsitinka. Nes baimė yra negatyvus jausmas. Kuris pritraukia neigiamus įvykius. Ir tada mes užkuriame tą šlykštų nesėkmių ratą, galų gale, imame nesėkmes pastebėti visur – nuo riebios balos, aptaškiusios naują suknelę iki… na, to paties vyro, išėjusio pas kaimynę. Bet gal magija nėra kalta, kad įlipę į balą tapote šlapi? Gal tai kaltas Jūsų neapdairumas? Gal magija nekalta ir dėl vyro? Gal tai taip pat kaltas neapdairumas, per kurį anksčiau, tiesiog, nepastebėjote, kad santykiai su vyru jau seniai pašliję. O gal net nepastebėjote žengiant prie altoriaus, kad tas vyras ne toks jau ir svajonių jaunikis? Nereikia skųstis, savęs graužti ir kentėti. Jei sakote: „bet aš negaliu, man taip sunku…“, Jūs jau darote klaidą. Nes save iš karto nuteikiate dar vienai nesėkmei. Jūs sakykite – „aš galiu, ir man visai nebus sunku“. Taip, gal tuo iš pradžių ir nepatikėsite. Bet pradžia bus. Naudokite afirmacijas ir išveskite save iš to graužaties rato. Nesiskųskite. Nepavydėkite. Nepykite nei ant savęs, nei ant kitų. Nežeminkite savęs. Nekaltinkite nei savęs, nei aplinkybių, nei aplinkinių. Visas sudėtingas situacijas priimkite kaip IŠŠŪKĮ, o ne kaip nesėkmę. Visus keblumus priimkite kaip PAMOKAS, bet ne kaip klaidas. Nesistenkite sau įteigti, kad jums, ir tik jums nesiseka, nesisekė ir nesiseks. Spinduliuokite gėriu, ir gėris, aš prižadu, ateis pas jus. Na, o jei manote, kad esate pozityvus žmogus, tačiau, visai netikėtai, pradėjo piltis nesėkmės, kaip iš gausybės rago, ir to rago niekuo negalite užkimšti, jei pastebėjote keistus pokyčius ne tik savo aplinkoje, tačiau ir savijautoje, o gal net kitų žmonių elgesyje – galima pamąstyti ir apie tą pačią priežastį, kuriai iš pat pradžių siekiame sumesti visas nesėkmes. Aš nesakau, kad magijos nėra. Aš sakau, kad jei visi žmonės, kuriems nesiseka, būtų iš tiesų prakeikti, viskas būtų pernelyg paprasta. Būkite laimingi 

Paskelbta Autorius

BUITINIS DVASINGUMAS

Taip, ne tik religijoje, tačiau ir ezoterikoje tai yra gana dažnas žodis, sakyčiau, gal net tapęs mada ar pernelyg išpūstas, nors, nesiginčiju – svarbus ir ne beprasmis. Visi kalba apie dvasingumą, sako – oi, pas tave jo kažkodėl labai mažai, pas mane daugiau, kodėl tu taip negražiai kalbi, tu gal nedvasingas, kodėl tai Onai taip nesiseka vyro surasti, gal ji nedvasinga? Ezoterikai bara ir pataria eiti dvasingumo keliu, na, o, pastebėjau, kad ne visai visi ir žino nei kas tas dvasingumas, nei kur jį surasti. Labai noriu tikėti, kad jau visiems ir taip aišku, kad nuėjęs į bažnyčią ir triskart padaužęs krūtinėn prisipažindamas kaltu, dvasingesniu nuo to netapsi. Galima aiškinti įspūdingai suraitytomis, nesuprantamomis sąvokomis, kas yra tas dvasingumas, pilstyti iš tuščio į kiaurą, filosofuoti. Bet kas tas dvasingumas, vis tiek nelabai kas žino. 

Todėl šiandien aš pakalbėsiu apie savo dvasingumą, kuris nėra toks rimtas, kuris yra paprastas, kasdienis, neišskirtinis, daugeliui puikiai pažįstamas. Gal net neatitinkantis tikrųjų dvasingumo sąvokų. Bet tai yra “kažkas link tos pusės”, kas, tikiu, kiekvienam padės priartėti prie to išmyluoto dvasingumo. 
Ačiū Visatai, vis dar turiu abi močiutes, kurios skiriasi kaip diena nuo nakties, jas sieja tik vienas dalykas: abi lanko bažnyčią. Viena eina reguliariai, kiekvieną šeštadienį, kita ten apsilanko rečiau, bet, užtat, garsiau už visus gieda ir daugiau nuodėmių vienu metu išpažįsta. Pagal katalikus – viskas kaip ir gerai. Žmonės eina į bažnyčią, vadinasi, yra dvasingi. Bet ar galime iš vietos, kurią laiko savo tikėjimo namais, išeiti beplūsdami kitus ir nė nemirktelėję laužydami gal net daugiau nei 10 įstatymų? Dvasingumas, bet kuriuo atveju, siejamas su tikėjimu. Ir nebūtina jo pasiglemžti tik religinėms bendruomenėms/atšakoms/kryptims. Jei esi žmogus ir tiki į bet ką, tačiau tavo širdyje gyvena tikras tikėjimas – nesvarbu, kuo – J. Kristumi, Alachu, Perkūnu, akmeniu, Visata… – jau kažkiek esi dvasingas. Bet to nepakanka. Dvasingumas, mano buitiniu įsitikinimu (atsiprašau visų ezoterikų ir dvasininkų), yra atitrūkimas nuo materialumo ir dėmesio bei laiko atradimas tam, kas nėra lengvai pačiupinėjama: gilinimasis į save, nuolatinis savęs pažinimas, nuolatinis tobulėjimas, geraširdiškumas. Aš nuoširdžiai tikiu (dabar jau atsiprašau kai kurių žmonių), kad stovėjimas prieš veidrodį kiekvieną dieną skaičiuojant spuogus/raukšles/antakių plaukus nesuteiks dvasinės energijos, kaip ir nesuteiks pavyzdžiui, dažni brangūs pirkiniai, kurių paskirtis tuo metu būtų užpildyti tą skylę sieloje. O dvasingumas, mano buitiniu įsitikinimu, tą skylę užpildo. Jis nematomas, neapčiuopiamas. Jis tik duoda suvokimą, kad – taip, tu gyveni taip, kaip turi/nori/gali pagal save. Tu žinai, kad tu darai kažką nematomo, bet beprotiškai galingo ne tik kitiems, bet ir SAU, kad jaustumeis pilnas, kad neieškotum, kaip pradžiuginti save materialiajame pasaulyje. Tu dėkoji tam, kuo tu tiki – Budai, akmeniui, Visatai, nes per tikėjimą priartėji, visų pirma, prie savęs. Ir tu gali skaičiuoti tuos antakių plaukus, nors ir kiaurą parą. Bet bent tuo metu gali skirti laiko ne mintims apie vyrus/moteris/batus, o elementariam klausimui: kas aš esu ir ką aš galiu padaryti, kad būčiau ne tik sau, bet ir aplinkiniams geresnis? Ir tai jau bus puiki pradžia.

Paskelbta Autorius

KODĖL MEILĖS PRITRAUKIMAS NĖRA GERAS SPRENDIMAS

Tau atrodo, kad tokio vyro, koks dabar yra jis, niekada nebuvo ir nebus šitam pasauly. Kur jau ten pasauly – visoj Visatoj. Tau atrodo, kad joks kitas vyras niekada negalėtų šitaip skaniai kvepėti – taip skaniai, kad jam praėjus pro šalį, pasišiaušia tavo katiniškas kailis. Joks kitas vyras negalėtų taip žaismingai šypsotis, taip tavęs prajuokinti, taip tavęs liesti, ir būti toks visai ne tavo būtent tada, kai jis tik tavo ir turėtų būti. Tau atrodo, kad joks kitas vyras nėra nusipelnęs tavo meilės, bet vis tiek jis turi vieną didelį, riebų minusą – nemyli tavęs, nors tu ant rankų vaikščiok. Jam rūpi kažkokia nusususi moterytė, kuri, jau patikėk, tikrai už tave šimtą kartų baisesnė, tai kaip jis dar į ją, o ne į tave žiūri? Kas jam yra?? Tada pamėgini apsidairyt aplinkui, įvertinti situaciją, paieškot alternatyvų – ne, nieko nėra. Visi ne tokie, tik tas vienas YPATINGAS. Tada kliauniesi laiku, nes žinai, kad jis, juk, viską į vietas sudėlioja. Ir tas laikas eina, ir tu nei šią, nei kitą, nei tūkstantąją naktį JO nei savo, nei bet kurioje kitoje lovoje vis tiek nesulauki.

O, atrodo, meilė tokia, kad drasko ne tik širdį, bet ir likusią vidaus organų sistemą gabalais – tikrai skauda, o ką jau kalbėt apie sapnus, kai net juose jis ne visada atsako tau tuo pačiu. Jūs kartais susitinkate, jis tave pakalbina, paima už rankos. Tu žinai, kad jis niekada ne tavo, bet tą akimirką, kai jis meluoja savo moteriai, tą akimirką, kai jis tave liečia, tavęs geidžia, tavimi žavisi ir greta tavęs guli, sukdamas tavo plaukų sruogas sau tarp pirštų – tą akimirką tau atrodo, kad jis tik tavo ir yra, tik tavo ir turėtų būti. Bet gaila, kad tos akimirkos retos, ir jos visai nepanašios į tą palaimingą meilės istoriją, kurios laukei ir tikėjaisi dar nuo tada, kai tau tebuvo vienuolika. Ar yra koks nors būdas priversti jį pasilikti ilgam? Tai aišku, kad yra – atsako supermamų forumas, ir atskleidžia kelią į paslaptingą magijos pasaulį, kuriame kraujas liejasi laisvai, ir arbatos pavidalu keliauja į tavo mylimojo skrandį burti jo ir pasilikti jame amžinai; į magijos pasaulį, kuriame, jei tik labai nori ir labai savęs ir kitų negerbi, gali padaryti viską. Į magijos pasaulį, kuriame, susirinkę nemylimieji, buria tuos, kurie jų taip pat nemyli. Tada tu dar nesupranti, kokia esi egoistė, tada tu dar nesupranti, kad tada, kai iš vienatvės draskeisi ir raudojai toje lovoje, iš kurios ką tik be jokios graužaties, toks, it nulietas, ramiai pakilo ir išėjo jis, jo bjaurioji moteris save jau buvo suskaldžiusi į šipulius. Na, nes ji žino. Tu ėmei suprasti viską tik tada, kai sau tyliai prisipažinai, kad jo taip ir nemylėjai, o kol tą supratai, sugriuvo visi gyvenimai, visos širdys, visos sistemos. Nes meilė niekada neprievartauja. Jei tai meilė, ji apžavi natūraliai, nes ji pati yra burtas ir pati didžiausia magija. Nekerėkite. Nelaikykite įsikibę žmonių, kurie nenori priklausyti Jums, teigdami sau, kad juos mylite. Kad ir kaip tai neįtikima, bet žmonių, kurie nori kažkieno jausmus paveikti magija, vis dar atsiranda labai, labai labai daug. Nebūkite jais.

Paskelbta Autorius

KVAILŲ KLAUSIMŲ NEBŪNA

Kad ir koks durnas (tikrai negražus žodis, bet jis skamba taip durnai, tikrai, visai kitaip nei “kvailas”) klausimas bebūtų, jis vis tiek kažkada turės atsakymą. Kad ir dar durnesį.
Aš žinau, kad kai kurie žmonės bijo burtis, nes bijo tų visų blogų dalykų, kuriuos tyčia išpranašauja kai kurios būrėjos, kad sukeltų dar daugiau nerimo – bijo, kad, nors bursis apie meilę, būrėja iš šio nei to leptels – ei, bet gal tau vėžys, gal tu mirsi greitai, ir taip toliau. Ne, visa tai iš ne tiek pasakų, bet kiek iš jau gana retų atvejų, kurių šiuolaikiniai tarologai nelinkę liesti, nes tai, paprasčiausiai, ne jų reikalas. Bet šįkart ne apie tokias baimes. Šįkart – apie klausimų baimes. Aš žinau, kad yra bijančių klausti kai kurių dalykų, nes jų klausimai jiems atrodo durni. Taip, ir vėl tas negražus žodis. Bet dar blogiau, kad yra visai ne taip. Tie žmonės mano, kad jų klausimai svarbūs. Jiems. Bet būrėjui jie gali pasirodyti durni. 

Štai taip. Ar aš esu girdėjusi durnų klausimų? Esu. Bet gal tik pirmuosius metus, būdama tarologe. Nes vėliau supratau, kad bet koks klausimas, kuris tam žmogui svarbus, na, kad ir klausimas ar, pavyzdžiui, pakankamai “Cobros” buvo užpurkšta nesimpatiškam vorui, kad jis daugiau iš skylės plintuse neišlįstų, nėra durnas, kol jis kažkam tikrai nuoširdžiai rūpi ir graužia širdį. Durni klausimai yra nebent pasikartojantys klausimai, kai pilstoma iš tuščio į kiaurą – ar jis mane myli? Ar Jis mąsto, kad mane myli, o gal jam taip tik atrodo? Jis taip įsivaizduoja, ar, iš šono žiūrint, yra kitaip? Ar jis myli tik dėl to, kad myli ar dėl to, kad iš tikrųjų nori mylėti? O aš jį myliu labiau nei jis galėtų mylėti mane tada, kai jau žinotų, kad tikrai mane myli? Ir panašiai. Taip, tokie klausimai tikrai yra sunkūs, na, gal ir ne durni, aš suprantu, kad ir jie rūpi, bet tai yra jau šiek tiek keista. Prie ko aš šitą keistą kalbą vedu? Nesu kunigas, ir niekada už jūsų klausimus ar atviravimus neversiu atgailauti. Juolab, nesijuoksiu. Man visi (net ir tie keisčiausi) klausimai tampa panašiai tiek pat svarbiais, kiek svarbiais jie tą akimirką atrodo jums, bet vos tik mes palinkime vieni kitiems sėkmės, aš jūsų istorijas iš savo minčių ištrinu. Su niekuo apie jas nekalbu, su niekuo jomis nesidalinu ir, tuo labiau, nesijuokiu. Galų gale, visi mes bent kažkiek durni. Ir gal tik dėl to mes praskaidriname vieni kitiems dienas. Ir esame laimingi.

Paskelbta Autorius

DVILYPIŲ SVAJONĖS

Jau senokai pastebėjau du žmonių tipus: tuos, kuriems pakanka jų turimo pasaulio, tuos, kurie nenori būti kažkokiais absoliučiai ne tokiais nei yra šiandien, tuos, kurie mėgaujasi šia minute, šia akimirka ir net neketina plėšyti savęs dėl kažko, ko nėra. Ar tai yra blogai? Tai yra nuostabu. Antrasis tipas šiek tiek sudėtingesnis, ir būtent šį tipą aš vadinu dvilypiu. Tokie žmonės gyvena amžiname kosmose. Jie sėdi prie biuro stalo, o jų smegenyse smalą verda tatuiruoti homoseksualūs velniai. Tokie žmonės ir nori būti tokiais, kokie yra, bet, tuo pačiu, vis jaučia, kad gal vieną dieną reikėtų ir užkariauti pasaulį. O gal staiga prarasti tapatybę ir, dingus be žinios, pradėti naują gyvenimą. Gal tapti garsiais. Gal tapti bet kuo, kuo nėra dabar. Čia jau pagal pasirinkimą. Bet dvilypumas juntamas (kortose) visai skirtingame, visai atskirame žmogaus pasaulyje, kuris visai netyčia atsiranda greta jo, kartais jam net nesuvokiant, kodėl jis dvilypis, bet svarstant, kodėl tokios nesąmoningos mintys vis neapleidžia jo galvos. 

Aš myliu kortas, nemėgstu aktyvaus socialinio gyvenimo, nors pasikalbėti galiu bet kada, su bet kuo, bet kokioje žmonių apsuptyje. Bet aš renkuosi leisti dienas apsikrovusi kortomis, mylėti vieną vyrą, būti tuo, kuo esu. O kiekvieną dieną vis tiek, nenumaldomai, kažkas viduje man rėkia: taigi tau reikėtų išsirengus nuogai kiekvieną vakarą suktis aplink laužą, keliaut po pasaulį hipiškais ženklais išterliotu senoviniu autobusiuku, tau reikėtų laikyti ožką, ir tai ožkai taip pat parodyti pasaulį. Tau reikėtų visus pinigus pralošti kazino, nes tokiuose dalykuose tau sėkmės neduota, bet gi kaip smagu. Tau reikėtų pilstyt dažus ant kailiniuotų moteriškių ir isteriškai rėkaut katalikų susirinkimuose. Dar tau reikėtų įstot į kokią roko grupę, duoti įžadus nepažįstamam kaubojui Las Vegase, o tada vėl nueiti į kazino. O gal tau dar ne pro šalį būtų nusiskust plikai, nusipirkt žirgų fermą ir kas rytą lakstyt laukais ar septynis metus praleisti asketiškai gyvenant kalnuose virš budistų šventyklos. Tokios mintys nervina, nes gundo. Jas visas įmanoma įgyvendinti ir, tikiu, kad jos man teiktų džiaugsmą. Bet aš kol kas renkuosi tą, kas manęs taip nešokiruoja, nors jaudina, renkuosi tą, kas yra saugiau, kas man (ir, tikiu, kitiems) neatrodytų taip sudėtinga. Tuo pačiu, aš pavydžiu kitiems dvilypiams žmonėms. Pavydžiu tiems, kurie iš tikrųjų leidžia savo antrai asmenybės pusei prasiveržti nusispjaunant ant visko ir ant visų. Žmonės, kuriuos labiausiai gerbiu, yra tie žmonės, kurie myli save labiausiai. Kuriems nerūpi, ar jie šiandien atrodo geriau už tuos, kurie tris valandas prieš darbo pradžią minkė miniatiūrinį spuogą nosies gale, nes odievekaipčiadabaratrodysiu; žmones, kurie nenuvijo lauk savo svajonių vien todėl, kad mama/auklėtoja/kunigas sakė, kad ne, negalima. Žmones, kurie leido SAU pasirinkti, kuri jų asmenybės dalis dominuoja, ir žmones, kurie tai asmenybei atrišo rankas. Bet svajoti taip pat yra gerai. Vieną dieną svajonės vis tiek išsipildo. Gal ne visada tiesiogiai, gal ne visada būtinai taip, kaip įsivaizdavote jūs. Bet jos vis tiek išsipildo. Jei tik suteikiate galimybę joms būti. 
Grįžau po atostogų. Ne, deja, ne su ožka. Prasideda smagumai, liepa bus ypatinga, prisiekiu.

Paskelbta Autorius

KIAULIŲ MEILĖ

Tikėti tikra meile kai kuriems atrodo daugiau nei kvaila. Ne kartą esu girdėjusi visokių vyresnių tetų „iš patirties“ sukauptus patarimus, kurie, pasak jų, turėtų „nuleisti ant žemės ir suprasti skaudžią realybę“, tačiau tų pamokymų esmė, kaip dabar suprantu, visai bjauresnė. Vyresnės tetos, netikinčios meile ir gražiais santykiais, pačios tokių neturėjo. Tai panašu į tą kategoriją moterų, kurios teigia, kad visi vyrai – kiaulės. Ne, jūs pačios kiaulės, jei renkatės į kompaniją tokius gyvuliukus. Esame tai, ką pritraukiame. Pritraukiame tai, kas patys esame. Jei tikra meile netikėsi, ji netikės tavimi. Tada į tavo gyvenimą veržte veršis kiaulių banda, o tu tą bandą priimsi, na, nes „geriau nei nieko“. Ta kiaulė gulės ant sofos, daug valgys ir žiūrės į tave mažutėmis blizgančiomis akimis. Akimirką pagalvosi, kad gal tikrai ta kiaulė tave myli. Bet kai nusituštins tiesiai į širdį, suprasi, kad „kokia klaida, vėl apsigavau, gi sakiau – jie visi kiaulės“. Tetos, kurios „pataria“ „neįsisvaigti“, tetos, kurios sako „kas ta meilė, jos nebūna, tai iliuzija“, tetos, kurios sako, kad be reikalo čia lakstai išsišiepusi lig ausų, tau labai pavydi. Jos irgi taip norėtų lakstyti. Bet negali. Nebent po platų lauką ganydamos kiaules. Tos tetos nemoka atiduoti savo meilės. Dažnai jos mano, kad laiminga santuoka – tai tokia, kurioje tu prikepi puodą kotletų ir gražiai sumaitini juos savo sunkiai dirbusiam vyrui, nušluostai pasmakrę ir stengiesi neišleisti jokio garso, kol jis žiūri televizorių. Jos mano, kad laiminga santuoka – tai ta, kurioje nėra problemų, jei apie jas nekalbama. O jei yra problema, ir labai didelė, tai ji neturėtų būti sprendžiama kalbant akis į akį. Nes problemos gadina santykius.

Tos tetos mano, kad vyrui nereikia daugiau nieko, kaip tik kalbėtis apie pirkinius, pinigus, darbą. Tos tetos nežino, kad vyrai nebus kiaulės, jei su jais taip nesielgs. Netikėkite tomis tetomis. Padėkite joms išsikuopti. Nuoširdžiai niekaip ir niekada nesuvokiu sąjungų, kuriose buitis yra aukščiausias prioritetinis taškas. Kuriose du žmones jungia kažkokie materialūs rūpesčiai. Kurie būna „iš pripratimo“. Kurie negali (ar nemoka?) vienas kitam aiškiai pasakyti, ką jaučia. Kurie nesibučiuoja. Kurie, būdami ir vyresnio amžiaus, nesupranta, kaip įmanoma apkabinti, pabučiuoti savo gyvenimo palydovą viešoje vietoje. Kurie gyvena atskirus gyvenimus toje pačioje erdvėje. Kurie netiki meile, ir gyventi ne meilėje jiems pakanka, nes „geriau vis tiek nesurasi“. Surasi. Visada. Jei tik išmoksi nestatyti meilės ant kotletų pamatų.

Paskelbta Autorius

KODĖL IR KUO KARTAIS GERIAU NETIKĖTI

Kodėl ir kuo kartais geriau netikėti.
Tikėti magija ar netikėti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tai, galbūt, nuskambės ir negražiai, bet aš ir pati šiuo atveju kartais esu skeptiška. Vien tai, kad tikiu, kad kortų reikšmės gali perteikti mūsų pasaulį, įžvelgti jame praeitį, šiuo metu vykstančius įvykius ir nuspėti ateities tendencijas, dar nereiškia, kad gyvenu absoliučiame iliuzijų pasaulyje. Magijos pasaulis yra platus, magija, iš esmės, yra kiekviename žingsnyje. Tačiau nemaža dalis to pasaulio yra pernelyg mistifikuojama. O blogiausia tai, kad, lygiai taip pat, nemaža tos mistifikacijos dalis, yra užkraunama mums ant pečių, ir tada mes imame bijoti visko. Šiandien noriu pakalbėti apie prietarus ir mitus, kurie ne visada yra teisingi. Kurie dažniau gąsdina nei padeda. Kurie, iš esmės, yra visiškai nereikalingi mūsų paprastuose gyvenimuose, jei tik norime, kad tie gyvenimai būtų paprasti. 

Kai puoliau stačia galva į ezoteriką, tuo metu man viskas atrodė mistiška. Aš viskuo tikėjau, viskas atrodė paslaptinga, kiekvienoje detalėje įžvelgdavau ženklus, kažkokius simbolius ir spėdavau, ką Visata man nori tuo pasakyti. Bet, laikui bėgant, kažkaip pavyko perfiltruoti save ir išmesti kai kurias šiukšles, kurios tik trukdė gyventi. Išmesti visiškai nenaudingus įsitikinimus. O jų yra be galo daug. Taigi, kviečiu ir jus padiskutuoti tuo, kuo, galbūt, aklai tikite arba tuo, kuo nusprendėte nebetikėti. 
Skaičius 13. Yra paniškai bijančių šio skaičiaus. Ir, žinote, ką? Žmonės, kurie nesureikšmina „13“ dažniausiai gyvena lengviau ir sėkmingiau nei tie, kurie visomis aplinkybėmis ir išgalėmis vengia gimdyti/skristi lėktuvu/eiti į darbo pokalbį/tuoktis/laikyti egzaminą ir dar, velnias žino, ką daryti šią dieną. O jei dar penktadienis, ir dar pilnatis, tai, jėzusmarija, kaip blogai, ir kokia tragedija. Jei tuo tikėsite, taip ir bus. Ir tyčia pastebėsite visokias nesėkmes, ir jas hiperbolizuosite, nors jos nutinka kiekvieną dieną, kad ir dvidešimtą, šešioliktą, ir taip toliau. Jei jau norite bijoti skaičių, bijokite ketverto (tiesa, numerologiškai trylika taip pat gali būti keturiais, tai gal, tuomet, nebijokite, tiesiog, nieko). 
Paukščiai. Sėdėjote ramiai namuose, į langą atsitrenkė paukštis, ir Jūs, apimti panikos, rašote į forumą klausdami, kas dabar nutiks. Jums atsako, kad turbūt mirs kažkas, tai būkite pasiruošę. Jūs apraudate visus galimus variantus, mąstote, kiek gali kainuoti šermenys, sėdite nuolatiniame laukime. Kartais paukštis tereiškia kažkokią žinią, ir nebūtinai blogą. Yra nemažai pasakojimų, kuomet paukštis pranašavo mirtį, ir tai išsipildė. Iš dalies tuo tikiu. Bet tikrai ne visada atsitrenkęs paukštis reikš laukiančias laidotuves. Kuo mažiau save tam programuosite, tuo ramiau gyvensite. Ir, apskritai, gal Jūsų namuose labai daug langų. Gal jie tokie nublizginti, kad paukščiai dažnai į juos mėgsta trankytis nesuvokdami, kad tai stiklas. Gal gyvenate tokioje vietoje, kur yra daug paukščių, kur perinami jaunikliai, ir taip toliau. Tai nėra paranormalus įvykis. Bet, bet kuriuo atveju, paukštis ezoterikoje dažniausiai yra kažkokia žinia.
Dantys, bulvės ir kiti dalykai. Sapnuoti aš bijau, nes jei tik imu analizuoti sapnus, juose visada randu būtinai kažką negero, kažkokius užslėptus mirties, ligų ženklus ir visa, kas tik gali būti bjauraus ir blogo. Jei esate iš tų žmonių, kurie gali save ir savo sapnus vertinti objektyviai, tuomet tai yra puiku. Bet jei esate linkę visko bijoti, kartais geriau paprašyti, kad Jūsų sapną interpretuotų kas nors kitas. Tikriausiai, visi esate girdėję, kad sapnuoti dantis jau savaime nėra geras ženklas. Sakoma, jei krintant dančiui buvo kraujo, tuomet mirs kažkas iš giminaičių, ir panašiai. Ne visiems tai yra tiesa. Kiek teko analizuoti šį dalyką, pastebėjau, kad kai kuriems žmonėms epizodiškai šį sapną sapnuojant, jis, iš tikrųjų pildosi. Bet kiti gali sapnuoti, kad jiems daužo dantis ar kad jie kasa bulves kone kiekvieną naktį, ir niekas tikrai nemirs. Šiuo atveju, reikia stebėti save, savo sapnus ir kaip sapnų simboliai pasireiškia Jūsų realybėje. 
Būrėjai negalima siųsti nuotraukos, nes prakeiks. Tai yra juokingas dalykas. Na, nebent pataikėte ant rimtų psichinių problemų turinčios būrėjos.
Burti galima tik tam tikromis palankiomis dienomis. Ne. Burti galima tada, kai esate tam pasiruošęs ir jaučiantis, kad galite tai daryti, nekankinamas jokių pašalinių minčių, nepergyvenantis stiprių emocijų, nesergantis. Nes visa tai, paprasčiausiai, gali išblaškyti ir nukreipti dėmesį visai kitur. Sunku bus susikoncentruoti, sunku bus objektyviai vertinti būrimo rezultatą.
Vyras paliko mane, nes jį prakeikė. Dažniausiai vyras palieka Jus, nes Jūsų nemylėjo. 
Jei sapnuojate žmogų, vadinasi, jis apie Jus galvoja. Tai yra juokingiausias kada nors girdėtas dalykas per visą gyvenimą. Taip nėra. Tai JŪS apie tą žmogų galvojate, todėl ir sapnuojate. Arba norite, kad apie Jus galvotų. 
Žodžiu, neapsikraukite. Jei norite paneigti arba papildyti sąrašą, laukiu komentarų

Paskelbta Autorius

APIE GĖDĄ

Niekam neįdomu.
Gal šį kartą pakalbėkime apie gėdą. Bet ne apie tą gėdą, kai pirmoje klasėje auklėtoją netyčia pavadini mama. Ir ne apie tą gėdą, kai parduotuvėje įmeti į kito žmogaus krepšį kefyro galvodamas, kad tą krepšį laiko tavo partneris. Ir ne apie tą gėdą, kai gazeliškai plauki gatve ir, staiga, išsidrebi visame gražume užkliuvęs už kažko, kas gulėjo visai ne vietoje ir visai ne į tavo temą. Jau kuris laikas mane kamuoja tos iškreiptos veidrodžių karalystės vaizdas. Tas fiktyvus, šleikščiai gražus, per daug spindintis, per daug GERAS vaizdas, kuriame nėra jokių trūkumų. Bet, kai gerai įsižiūri, supranti, kad, iš tikrųjų, VISI veidrodžiai yra sutrūkę. Ir tu juose – taip pat. 
Kažkodėl mes jaučiame nenumaldomą poreikį sudaryti pasauliui apie save idealų įspūdį. 

Mes jaučiame poreikį būti visada gražiais, pasitempusiais, išskirtiniais. Kuriame kažkokią savo pačių lėlę, kurią pateikiame kitiems, ir ta lėlė neturi jokių skrupulų. Jos plaukai išpuoselėti, drabužiuose nerasi nei raukšlelės, o kartais ir užpakalis būna didesnis nei leidžia Visatos proporcijos. Ta lėlė turi idealų vyrą, su kuriuo niekada nesipyksta, nes „viskas pas mus gerai, o jūs nemokat gyvent“, jos vaikai niekada neverkia, nepučia snarglių ir nekosėja. Jie atostogauja tik ten, kur gražu ir niekada nebūna blogo oro. Valgo tik tai, kas atrodo prabangiai, ir jei jūs ryte valgote sumuštinį su kokiu sūriu, tai jūs tada, apskritai, esat neišprusėliai ir turintys problemų. Tos lėlės draugės yra tokios pačios gražios ir geros, o ne kokios „kaimietinės“. Susitikusios jos tik geria šampaną, perka sukneles, niekada nepadaugina, niekada neperžengia ribos parašydamos tam, kam milijoną kartų žadėjo neberašysiančios, nes ryte būna gėda. Jos visada šypsosi, nes jos laimingos, jų gyvenimai nuostabūs ir, apskritai, viskas yra tikrai labai labai gerai. Tai žmonės, kuriems tikrai labai visada sekasi ir visi neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik pavydėti. Jei Jums atrodo priešingai, tai jūs pavydite. Jei Jūs jomis suabejojate, akivaizdu, pavydite. Jei norite būti kaip jos – tai tik todėl, kad pavydite. 
Tai va. Visai ne taip.
Išties, per visus tuos metus žmonių istorijų buvo tūkstančiai. Jų buvo visokių – nuoširdžių, nelaimingų, piktų, mielų, nusivylusių, ieškančių, laukiančių, nerimaujančių, mylinčių, pavydinčių… Bet idealių nebuvo, nors tu ką. Nesutikau kol kas dar nei vieno žmogaus, kurio gyvenimas būtų tobulas. Kuris neturėtų problemų, kuris nejaustų kažkokio rūpesčio dėl ko nors. Nesutikau dar tokio žmogaus, kuris dėl kažko nejaustų nerimo, neapgailestautų ar nebūtų nusivylęs. Taip, pozityvių, šviesių, mokančių mylėti ir būti mylimais yra LABAI daug. Bet, būkime atviri, mes VISI turime problemų. Toks keistas paradoksas – dažniausiai tie, kurie kitiems stengiasi įrodyti, kad jų gyvenimai yra tobuli, turi problemų daugiausiai. Aš rimtai. Dažnai visa, ką stengiamasi įrodyti pasauliui, yra TAIP netikra, kad norisi verkti ir daužyti galvą į sieną. Ar yra ko tuos žmones smerkti? Visai ne, nes mes visi tokie. Kažin, ar kuris nors labai veržiamės visiems parodyti tą bjauresnę savo kasdienės buities pusę. Ar kas nors veržiamės fotografuotis skausmo ir praradimo akimirką. Ar kas nors puolame rodyti pošventinius apnuogintus pilvus visiems iš eilės. Ar pranešame pasauliui, kai apgaudinėjame savo antrąją pusę. Ar pranešame antrajai pusei. Ar fotografuojamės sujauktuose kambariuose, nes tingime susitvarkyti. Ne, mes išverčiame viską savaip. Kai prarandame darbą, pasirašome „Freedom at last“, kai išsiskiriame su mylimuoju skelbiame kažką panašaus arba užsimename, koks gyvenimas yra žiaurus, bet kaip jis atsisuks bumerangu tiems, kurie mus nuskriaudė. Kai vaikai klykia ir neduoda ramybės penktą bemiegę parą iš eilės, nes dantys, diegliai, snargliai, mes vaizduojame nusivylusias namų šeimininkes, bet vis tiek priduriame inspiruojamą „mommy power“, ar kažką panašaus. Kai metų metus laukiame išrinktojo ant balto žirgo ir puolame į desperaciją, nelabai kas apie tai žino. Nes mes dedame nuotraukas su gėlėmis ir didelėmis šypsenomis, nes, ei, pasauli, VISKAS YRA GERAI. Viskas ir yra gerai. Ar blogai apgaudinėti vienas kitą? Aš nežinau. Kol tie įtrūkę veidrodžiai tebeatspindi šviesą, mes trumpam patikime, kad viskas iš tikrųjų yra bent jau normalu. Gal tik persistengti nereikia. Ypatingai, su tomis Visatos proporcijomis. 
Šiuo įrašu, iš esmės, norėjau tik vieną dalyką pasakyti tiems, kurie iš tikrųjų ta iliuzija tiki. Nėra reikalo pavydėti niekam. Niekada. Nėra reikalo norėti kažkieno kito gyvenimo. Kiekvienas gyvenimas turi savo iššūkius, tačiau tik mes pasirenkame, kuriuos iššūkius įveikiame, o kuriuos užmaskuojame. Tik mes pasirenkame, kokį įvaizdį norime sudaryti mus stebinčiam pasauliui. Svetimo gyvenimas kai kam gali pasirodyti gražus tik todėl, kad jis yra svetimas. O mes džiaukimės tuo, ką turime patys. Nes kažkas kažkur vis tiek norėtų būti mumis net tada, kai mes nebenorime būti niekuo.

Paskelbta Autorius

LAUKAIS ATEINA RUDUO

Laukais ateina ruduo, ir mėgina mus įtikinti, kad niekas mūsų nemyli. Kur jau niekas – kad ir patys sau imame atrodyti bjaurūs, neišprusę, susenę, liūdni. Ateina ruduo, ir išsineša visą viltį, nes ruduo mums primena, kad viskas sensta, viskas baigiasi, viskas turi ribas, kad mes taip pat ant tos ribos kažkada atsistojame. Ateina ruduo, ir jis neturi mums ką pasakyti. Jis priverčia stebėti viską iš šalies, mus nutildo, palieka. Mes liūdime. Liūdime, nes viskas tampa netikra, tamsu, ne į temą. Aš žinau, kad daug kas mėgins įtikinti, koks tas ruduo nuostabus, koks jis gražus, koks jis romantiškas, ir kaip viskas rudenį yra gerai, nes ne saulė, nes ne prakaitas, nes ne vaikų krykštavimai nuo pačio ryto, kaip kad būdavo vasarą. Žinoma, ruduo turi savo spalvą, turi savo emociją, tik kokia ji, iš tikrųjų, yra? 

Ji yra lygiai tokia, kokią mes pasirenkame jausti. Todėl ruduo ateina ir išryškina, ištraukia iš giliausių kampelių mūsų užlopytas, užslėptas emocijas. O kaip mes su jomis tvarkomės, priklauso, deja, jau nebe nuo rudens. Rudenį žmonės skundžiasi esantys nemylimi ir supranta, kad dar labiau tai nemyli savęs. Žmonės rudenį klausia, kodėl taip yra? Jie susigūžia į save ir mėgina ten pat surasti atsakymus. O jų neradę, nusprendžia apkaltinti savo kvailą galvą, gimines, pinigus, draugus. O kiek meilės mes atiduodame jiems? Kiek mes jiems leidžiame patikėti, kad jie yra mylimi? Ar niekuomet nebūname godūs besistengdami tos meilės visos neišdalinti ir bent trupinėlį pasilaikyti jos SAU? Bet, ei, kokia paslaptis – mylėdamas save žmogus kitiems meilės per daug neatiduos. Savęs neatiduos. Nepraras to, kas jis yra. Žmogus, kuris, visų pirma, myli save, nereikalaus kažkam kažką duoti. Tokio žmogaus ruduo neprivers nustoti jausti, ruduo jo nenutildys, ruduo neprivers jo apkaltinti pasaulio, kad meilės nebėra, ir viskas dabar, odieve, nebe taip. Tokiam žmogui ruduo nebus priminimas apie pabaigą. Tai bus dar vienas jausmas, kad laukia kažkas nepaprasto, kažkas ypatingo ir kažkas, ko nereikia iš nieko reikalauti, tikėtis, viltis. Mylinčiam save žmogui bus nusispjauti. Nes jis niekuomet nebus vienas ir puikiai žinos, kad jei jame yra meilė, pabaigos, tiesiog, negali būti. Niekada.

Paskelbta Autorius

NIEKAIP, NIEKADA

Žmogau, tavęs niekas niekaip ir niekada nemylės, jei tu nemylėsi savęs. Tu verksi po tekančiu vandeniu duše ir galvosi, kaip čia iš tikrųjų romantiška, nes vanduo nuplauna ašaras, ir tavo vargšę sielą, ir niekas nemato tavo kančios vienatvėje, kol tu stovi nuogas dušo kabinoje, apsikabinęs save, nes kas gi daugiau apkabins. Išties, niekas daugiau neapkabins, o jei ir apkabins, tai, kažin, ar labai jau nuoširdžiai, na, nes niekas nenori apkabinti žmogaus, kuris nemyli savęs. Tu skųsiesi kitiems ar net pašaipiai vertinsi kitų gyvenimus, vedinas vidinės graužaties “kodėl ne man taip. Aš irgi norėčiau turėt su kuo ir pasipykt, ir pasibučiuot”. Gal tu ir surasi antrą pusę, gal ir vestuvės įvyks, bet paskui kils klausimai – o tai kodėl manęs nemyli? Aš toks geras žmogus, aš ir dulkes nušluostau, ir kopūstų patroškinu, ir vaikus auginu, ir viską, apskritai, darau, nes tai tikrai yra svarbiausi darbai, dėl kurių turėtų žmogus būti apdovanojamas meile. Geriausiu atveju, būsi apdovanotas bučkiu, komplimentu, pinigine išraiška. Bet meile už tokias smulkmenas neapdovanojama.

Žmogus ilgai mąsto, dejuoja, kankinasi, paverkia sau į delną, paverkia draugui ant peties, klausia būrėjų, ieško žurnaluose atsakymų, nagrinėja svetimus gyvenimus, bet niekaip nesuvokia, na, kaip čia taip yra, kad kitus myli, o manęs, blemba – nė per kur? Aš tiek darau, aš taip stengiuosi, o lieku nuskriaustas, nereikalingas, vienišas. Vienišas, žmogau, būsi tiek, kiek pats sau leisi tokiu būti. Liūdnas ir nelaimingas būsi tiek, kiek pats save iki tokios būsenos privesi. Nemylimas būsi tol, kol pats savęs nemylėsi. Štai, ir visa matematika