Kategorija: Mano įrašai

Paskelbta Autorius

NIEKAS

„Aš jam visą save atidaviau, o jis išėjo“ – atrodytų, it to vyrui labiausiai reikia – moters, kuri susitapatina su juo, tampa juo, nori jam įtikti, ir taip pamažu praranda save. Vyras ją įsimylėjo ne todėl, kad ji stengėsi būti juo, atitikti kiekvieną jo užgaidą ir absurdišką norą. Vyras ją įsimylėjo ne todėl, kad ji buvo jo klonas, jo moteriškos lyties atmaina, o todėl, kad ji buvo JI – todėl, kad ji turėjo save, niekam nieko neatidavusi, niekur savęs neišdalinusi – pati su savimi, pati su savo netobulumais, pati su savo norais, kurie nesutilpo tik į vieną troškimą, pavadintą jo vardu. Ne, vyras ją pamilo, nes ji buvo savimi, ji buvo kažkuriuo metu visai nepriklausoma, ji turėjo savo pomėgius, ji turėjo ko nekęsti, ji pavydėjo, ji pyko, ji darė, ką norėjo daryti, ji džiaugėsi gyvenimu, nes tas gyvenimas nesisuko tik apie vieną, vienintelį žmogų – ji mylėjo save, pasitikėjo savimi, ir tam vyrui buvo gera matyti ją tokią – stiprią, spinduliuojančią stiprybe, laimingą „iš savęs“, o ne todėl, kad ji laukė, kol jis ją tokia padarys. Jis mylėjo ją, nes ji nebuvo jo nulipdyta skulptūra, ji nebuvo kažkoks nepavykęs eksperimentas – ji buvo moteris, kurios jis norėjo, nes ji buvo tokia, kokią ją sukūrė gamta, Visata, tėvai, gyvenimas. Ji buvo savimi, ji nebuvo panaši į nieką kitą, ir jis būtent tokia ja susižavėjo, nuo pat akimirkos, kai pamatė jos raibuliuojančias, neapsakomus jausmus slepiančias akis, kuomet taip ir nesugebėjo perprasti tos paslapties, kuomet ji atrodė vienu metu ir beprotiškai sava, ir nesuvokiamai tolima. Jis pamilo ją ne todėl, kad ji buvo pasiryžusi jam save atiduoti. Galų gale, jis to juk ir nereikalavo. Jis nekartojo jai kas rytą – būk gera, tapk šiandien vis labiau manimi. Būk gera, atsisakyk visko ir daryk tik tai, ką noriu aš. O jei taip ir pasakė, mylėti jis jos niekuomet ir nemylėjo. Jei moteris pasirinko save atiduoti kažkam – ji pralaimėjo dar nė nepradėjusi to daryti. Jei ji pasirinko būti tokia, kokia ji nori būti, tik į savo gyvenimą, iki visiškos laimės, įsileisdama meilę, ji laimėjo viską. Ir jos gyvenimas jau nebegali sugriūti, jei ta meilė, po kurio laiko, galiausiai, trenkė durimis. Atiduodami save visą, rezultate tampame niekuo. O kaip galima mylėti NIEKĄ?

Paskelbta Autorius

APIE MOTERIS IR APIE ŽMONES, KURIE YRA MOTERYS

Vakar kone visą naktį apie tai mąsčiau, ir vien todėl, kad ta mintis, tiksliau, tūkstančiai jų brendo mano galvoje jau turbūt ne vienerius metus. Todėl natūraliai ir tekstas nebus trumpas, bet jame pasistengsiu sukoncentruoti visas tas mintis, kad jos jumyse iššauktų ką nors prasmingo ar bent jau privestų prieš mane arba save protestuoti.

Yra kažkokios taisyklės, aiškinančios, kokia turi būti moteris, kada ji nėra tikra moteris, o kada – tikra. Tos taisyklės pasakoja, kaip moteris turi elgtis, rengtis, kalbėti, mylėtis, galvoti ir jaustis. Yra mokymai, kurie duoda instrukcijas apie tai. Yra ir seni posakiai „nesielk kaip boba“ arba „neverk kaip maža mergaitė“. Bet kažkodėl niekada verkimas nėra lyginamas su berniukų ašaromis ir niekada jautresnis elgesys nepriskiriamas vyrams. Nors tai senoviniai seksistiniai palyginimai, kažkoks grūdas tiesos tame yra: prigimtinai moterys labiau atviros, labiau jautrios, nors to ir negalima suabsoliutinti. Aš nekalbėsiu apie nuo mažens senesniais laikais savaime diegtas nerašytas taisykles apie tai, kokios spalvos drabužius ir žaislus turi turėti mergaitė, ir kokios – berniukas. Tai, apskritai, jau atskira tema. Bet kad dešimtmečiais ar net šimtmečiais moteris buvo atskiriama nuo vyro, o vyras nuo moters ne vien dėl reprodukcinės sistemos skirtumų, žinome visi. Taigi, grįžtant prie „taisyklių“: nežinau, kur pirmąsyk perskaičiau ar išgirdau, bet tikrai ne kartą girdėjau, kad moteris privalo dėvėti sijoną, nes tokiu būdu ji gauna žemės energiją ir tampa moteriškesnė. Nežinau, kiek kartų esu girdėjusi, kad moteris privalo būti rūpestinga, švelni, subtili. Ji būtinai privalo norėti turėti vaikų, o jei pasirenka jų nenorėti, tai natūraliai tampa „nesveika“, „nenormali“, lyg šioje vietoje nebūtų laisvės pasirinkimui. Nežinau, kiek kartų jau tekę girdėti, kad vien moters gestai privalo būti grakštūs, kokį sportą ir kokias kasdienes veiklas jai reikėtų rinktis, kad ji būtų moteriškesnė. 

Dabar žiūrint iš Tarologijos pusės, yra du dalykai. Moteriška ir vyriška energija egzistuoja, ji aiškiai atsispindi ir kortose. Korta, kurią matote mano nuotraukoje, yra Imperatorė. Taro sistemoje tai yra bene stipriausias moteriškos energijos simbolis, kai jis krenta konkrečiuose dėstymuose greta kitų svarbių kortų, galime aiškiai sakyti, kad ta moteris pasižymi stipria natūralia moteriška energija, ji prigimtinai yra super moteriška, ir dažniausiai dėstymuose aš tai pabrėžiu. Bet ar tai būtinai reiškia tai, ką iš pradžių įsivaizduojame? Kaip manote, kaip atrodo moteris, kuri, pagal kortas, pasižymi ta stipria moteriška energija? Ar prieš jūsų akis iškyla nuostabaus grožio modelio standartus atitinkančios moters vaizdas, kuri ne vaikšto, o plaukia pažeme, kurios ašaros gydo žaizdas ir kuriai pakanka vien savo mistinio moteriškumo, kad išgyventų Žemėje? Atsakymas toks, kad tų moterų, kurios turi tokią energiją, yra įvairiausių. Be abejo, visos jos savitai gražios, tame tarpe yra ir pažeme plaukiančių modelių, tačiau yra ir visai paprastų, per daug dėmesio į savo išvaizdą neatkreipiančių, bet, svarbiausia, laimingų moterų. Moteriška energija praktikoje pasireiškia, visų pirma, per pasitikėjimą savimi, kurio neįmanoma nepastebėti. Ne, tai niekuomet nebus arogancija. Tai bus elementarus žinojimas, kad „aš esu gera, graži, laiminga, protinga“, ir taip toliau, bet nebūtinai geresnė už kažką kitą. Tokiai moteriai tiesiog gera būti savimi, nesvarbu, kaip ji atrodytų, ką dirbtų ir kiek vaikų benorėtų. Ji tiesiog yra savimi, ir, tikėsite ar ne, tokio tipo moterys sugeba pritraukti labai, laaabai daug žmonių dėmesio. Yra moterų, kurios su kažkokio pykčio, pagiežos gaidele klausia, pavyzdžiui, kodėl Stasė tokia ne pati gražiausia mieste, jos figūra ne įspūdingiausia, drabužiai paprasti, bet ji sulaukia daugiau dėmesio ir turi gražesnius santykius su kitais vyrais nei, tarkime, kokia Juozapota, kuri nesiskiria su sijonais (nes moteriška energijaaaa), kuri puošiasi, neišeina iš namų be makiažo, kuri vyrus stengiasi nugalėti moterišku gležnumu ir, apskritai, turi angelo veidą, negali turėti tokių santykių ir tokio dėmesio kaip Stasė?

 Galbūt todėl, kad Stasė yra jau ir taip patenkinta savimi, ji turi savo moterišką energiją būdama tokia, kokia yra. Jai nereikia laikytis kažkokių instrukcijų, kaip būti moterimi. Ji yra Stasė. Ir jai, ir visiems jos vyrams to pilnai pakanka. Moterys, kurios myli save, jau savaime yra gražios. Tokioms moterims nereikia kažko laukti, prašyti, tikėtis, skųstis. Taip, jos turi sunkių dienų, jas įskaudina, jas pamiršta, joms nesiseka. Kaip ir visiems žmonėms. Bet ne todėl, kad jos yra kažkuo mažiau moterys už kitas moteris. Jos, visų pirma, yra žmonės. Kai mes save įspraudžiame į kažkokius rėmus, kuriuose stengiamės atitaikyti kiekvieną punktą ir jausti gėdą, kai tik to mums nepavyksta padaryti, dar labiau kenčiame, teisinamės, panyrame į nežinomybę. Tada ieškome kažkokių atsakymų – ką aš negerai darau, gal mano sijonas per ilgas, gal man vaikų daugiau reikia, gal aš per mažai rožinių pėdkelnių vaikystėje nešiojau, gal šita antakių meistrė nemoka mano veidui žavesio ir gerų formų suteikti, gal nauja rankinė viską pataisytų. Ne, užuot siekdama įtilpti į kažkieno dirbtinai sukurtus standartus, visų pirma, nebijok būti savimi. Tave ne antakiai gražią daro, tave gražią daro tavo vidinė būsena, tavo meilė sau, kurios nepabaidys jokie bjaurūs po namus drožiami treningai, joks varnų lizdas ant galvos, jei tik tądien (ar visada) tau to norėsis. Moteris yra žmogus, ir visi tą žino. O žmogus ir unikalus tuo, kad jis gali būti visoks.

Paskelbta Autorius

KO GERIAU NEKLAUSTI

Ko manęs geriau neklausti?
Čia, manau, reikėtų pradėti nuo „senesnių laikų“ ir šiek tiek sugrįžti į savo pačios praeitį tam, kad suprasčiau ir kitų nuogąstavimus ezoteriniuose „reikaluose“. Kadangi visą savo gyvenimą žavėjausi ezoterika, kaip ir esu minėjusi anksčiau, iki kol pati joje nepradėjau veiklos, nebuvau buvusi pas būrėją. O norėjau. Tačiau mane stabdė baimė sužinoti tai, kas mane išgąsdintų. Bijojau, tačiau net nelabai supratau, ko. Buvau girdėjusi daugybes pasakojimų apie būrėjų išpranašautas mirties datas, pražūtingas ligas, sunkius artimųjų ar paties besiburiančiojo likimus, ir su šiomis „prognozėmis“ tiems žmonėms, iš tiesų, reikėdavo gyventi. Ar tokia informacija yra naudinga? Nemanau. Ar tokia informacija palengvina gyvenimą? Nemanau taip pat. 

Tai tarsi papildomos emocinės naštos užsikrovimas ant savo pečių. Juk pas būrėją einame tam, kad nusiramintume, kad susidėliotume tolimesnį kelią, kad žinotume, ko nedaryti, ko vengti, kad sulauktume didžiausios sėkmės, bet ne kad sužinotume, kurių metų, kurio mėnesio ir kurią dieną mūsų duobes užvers žemėmis. Todėl, tiesą sakant, ir nėjau. Bijojau išgirsti tai, ko nenorėjau girdėti. Ką aš noriu pasakyti? Galite klausti manęs tūkstantį metų, kada gi Jūs, pagaliau, numirsite. Ir aš tūkstantį metų jums to neatsakysiu. Tai net ne mano, tai net ne kortų, tai nei vieno būrėjo ir nei vienos kortų kaladės kompetencijoje ir valioje. Ir nesvarbu, kokį atsakymą jos berodytų, tačiau net to klausti būtų mažų mažiausiai gėdinga. Būrėjas, „išpranašavęs“ jums tokį lemtingą įvykį, kaip mirtis, pats ant savęs užsideda didelį akmenį. Nes tai, paprasčiausiai, ne jo, ir ne jūsų reikalas. Kortos žmogui privalo padėti ir duoti išeitį iš sunkios situacijos. Bet kokia išeitis yra tuo metu, kai esi miręs? Būtent. Tai yra taškas, kurio kableliu paversti jau nebegalime. Žinoma, yra keletas išimčių, tačiau ir situacijos kitos. Pavyzdžiui, dėlionėje matant, jog žmogaus tam tikri poelgiai, įpročiai ar sprendimai gali daryti stiprią įtaką jo gyvenimo kokybei ar trukmei, galima žmogų perspėti – ei, neberūkyk, nes tau gresia negerumas plaučiuose. Taip, tokiu būdu galime retkarčiais užbėgti įvykiams už akių. Bet „ei, neberūkyk, nes 2039 – tųjų liepos 19 – tą mirsi“ būtų virš visko. Labai panašiai ir su sunkiomis ligomis. Būčiau dėkinga, jei tokių klausimų, kaip „pasakykite, prašau, ar aš sirgsiu sunkia ir nepagydoma liga“ nesulaukčiau. Tokie dalykai stato į pačią nemaloniausią padėtį. O kas, jei išdėliojus kortas, aš iš tiesų tai pamatysiu? Tuomet privalėsiu jums nemeluodama atsakyti. Ir jums nuo to pagerės? Nemanau. Ar pagerės, jei sužinosite, kada mirs jūsų artimas draugas/giminaitis? Nemanau. Dažniausiai, visgi, sulaukiu klausimų, kokios didžiulės nelaimės grės per kurį nors laiko tarpą. Bet jei tos nelaimės nėra išvengiamos… Jums nuo to taps lengviau? Kad kiekvieną dieną bent po keletą sekundžių pagalvosite „o gal šiandien ta diena, kai…“? Orientuokimės į tai, kas mums padeda, kas mus stiprina, bet ne į tai, kas žlugdo ir liūdina. Tuomet dar ilgiau gyvensime.

Paskelbta Autorius

MITAI APIE BŪRIMĄ INTERNETU

Gal šiandien pagriaukim mitus.
Iki šiol atsiranda žmonių, manančių, kad būrimas internetu nėra veiksmingas, kad tai neįmanoma, kad tai nesulyginama su būrimu gyvai. Ne. Ir aš tuoj pasakysiu, kodėl:
Visų pirma, būrimui naudojame Jūsų informaciją, kurią būrėjas naudoja ir burdamas gyvai. Pagrindinė informacija yra Jūsų energija, kurią tiek skleidžiate gyvai, tiek perduodate per savo nuotrauką. Būtent todėl būrimui prašau Jūsų kuo naujesnės, neredaguotos nuotraukos, kurioje nebūtų pašalinių žmonių (tai jau svetima energija, kuri būrimą paverstų nebetiksliu). Yra žmonių, manančių, kad nuotrauka negali spinduliuoti žmogaus energijos. Ne. Tikrai gali. Nuo senų laikų dalis juodosios (taip pat ir baltosios) magijos ritualų būdavo atliekami pasitelkus buriamojo žmogaus nuotrauką. Dingusiųjų ekstrasensai ieško pagal nuotrauką. Dalis bioenergetikų gydo taip pat pagal nuotrauką.
Būtent todėl siūloma nedalinti bet kam savo nuotraukų, nerodyti, netalpinti internete kūdikių nuotraukų, nes net per jas gali piktesnė akis nužiūrėti ar dar labiau pakenkti. Taigi, nuotrauka bei vardas duoda pilną galią ir kortoms pamatyti Jūsų gyvenimą, Jūsų ateitį. 
Taip pat yra nemažai manančių, kad būrėjas, turėdamas galimybę paslaugas teikti internetu, pasinaudoja socialinių tinklų pagalba ir tokiu būdu sužino nemažai apie buriamą žmogų, pavyzdžiui, iš to pačio „Facebook“. Aš negaliu neigti, kad tokių „būrėjų“ nėra, nes pati buvau susidūrusi su keletu panašiu principu „dirbančių“ asmenų, tačiau jų ir nereikėtų vadinti būrėjais, reikėtų atkreipti dėmesį į jų analizes, ar jie sugebėjo pasakyti ką nors apie Jus be to, ką patys apie save atskleidžiate viešoje erdvėje. Iš savo varpinės sakau, kad man jūsų anketos ir profiliai įtakos neturi, Jūsų pavardės ir gimimo datos man nereikalingos (numerologijos nenaudoju), nes nematau tikslo apsimetinėti mokanti burti, geriau jau kada nors ir prašausiu pro šalį, bet sąžinė liks švari, tik tiek. Galų gale, Jūsų teisė rinktis, o rinktis tikrai yra iš ko.
Galbūt turite baimių, kad, pavyzdžiui, Jūsų nuotrauka bus išplatinta internete, ją pamatys pašaliniai asmenys… Jau kažkada sakiau, ir kartoju dar kartą – tai, kas yra tarp mūsų, ir lieka tarp mūsų. 
Kokie yra pliusai buriantis internetu?
Tiesą sakant, jų matau daugiau, nei buriantis gyvai. Kodėl? Visų pirma, Jūs gaunate atsakymą raštu ir turite galimybę jį išsisaugoti ir bet kada, kada tik norite, jį paskaityti. Visų antra, dažnai po būrimo Jums iškyla papildomų klausimų. Buriantis gyvai turite nedaug laiko tuos klausimus apgalvoti ir užduoti, o buriantis internetu galite apsvarstyti situaciją, gautą analizę ir suformuluoti visus Jus dominančius klausimus. Taip pat galite iš karto paprašyti būrimo papildymo, ir Jums nereikės laukti mėnesį laiko eilėje, kad iki galo numalšintumėte širdies graužatį. Kokie dar pliusai? Na, čia galbūt daugiau riebesnis pliusas man pačiai, beeet… Burdama internetu aš turiu laiko susikaupti, apgalvoti buriamojo situaciją, į ją įsijausti, iš kortų išgauti kiek tik įmanoma daugiau informacijos, ir tą informaciją aiškiai ir sklandžiai suformuluoti. Tuo tarpu, buriantis gyvai, pasakojimas nebūna toks sklandus, mintys labiau šokinėja, šiek tiek sunkiau susikaupti (bet tai galioja galbūt tik man). Dar vienas pliusas – Jums nereikia niekur važiuoti. Kur paklausėt – ten ir atsakiau , o atsakymą galit skaityti kad ir namuose, gaminant vakarienę, kad ir darbe, kad ir … bet kur, kur randate internetą. Kas dar gero? Turite galimybę man bet kada parašyti, pasitikslinti, paklausti Jus neraminančio klausimo, kai, tuo tarpu, buriantis gyvai tokios galimybės neturėsite, na, nebent rasite superduper kantrią būrėją, kuri sutiks ir trečią nakties Jums atsakyti, kad kosmonautika, visgi, nėra Jūsų sritis. 
Šiuo komentaru nesiekiu apšmeižti ar kitaip apdergti būrėjų, savo darbą atliekančių tiesioginiu būdu. Jei turite itin sunkią situaciją ir būrimu internetu nepasitikite, galime susitikti ir gyvai.

 

Paskelbta Autorius

MANO BŪRIMAI IR ETIKA

Šiek tiek apie mano būrimus, jų etiką, kad kiltų mažiau klaustukų ir dvejonių ateityje:
Būrimui nuotoliniu būdu iš Jūsų prašau dviejų pagrindinių dalykų kuo naujesnės, neredaguotos nuotraukos, kurioje nebūtų pašalinių žmonių bei vardo. 
Jūs paklausit – o kam? O aš atsakysiu: kadangi būrimas vyksta ne tiesioginiu būdu, man yra reikalinga užmegzti ryšį su klausėju, kurį ir užmezgu per Jūsų vardą (o kaip užduodant kortoms klausimą man į Jus kreiptis?) bei nuotrauką. Man Jūsų nuotraukų tikrai nereikia tam, kad galėčiau jas atsispausdinti, įsirėminti ir pasikabinusi virš lovos naktimis grožėtis Jūsų (taip, gražiu) veidu. Man visiškai nerūpi, kaip Jūs atrodote, ar pamiršote išsipešioti antakius, ar pasmakrėje išdygo ne itin dailus spuogas, ar dar kokia kita „nelaimė“: nuotrauka man reikalinga TIK tam, kad galėčiau su Jumis užmegzti ryšį ir atsakymai į Jūsų užduotus klausimus būtų tikslesni. TAIP PAT… 

Yra žmonių, kurie bijo siųsti savo nuotraukas, nes „neaišku, ką Jūs su jomis darysit, gal užkeiksit, užkalbėsit, ar ką…“- taip, aš nieko daugiau per dienas neveikiu, tik sėdžiu, žiūriu į visiškai man nepažįstamų žmonių nuotraukas ir bandau juos užkalbėti. 
Konfidencialumas. Dėl šio dalyko taip pat neturėtumėte jaudintis: į Jūsų asmeninę informaciją, kurią man pateikiate būrimui, negali kištis niekas. Niekas nemato Jūsų nuotraukos, niekas nežino Jūsų vardo, o būrimą, kai išsiaiškiname viską iki galo, ištrinu. Nes man paprasčiausiai jo nereikia. Jis lieka TIK pas Jus. 
Gėda. Yra klientų, kuriems gėda pasisakyti savo problemą, kurią jie norėtų išgvildenti būrime. Čia, vėlgi, turiu pasakyti – apsispręskite, kas Jums svarbiau, ar tą problemą išspręsti, ar nešiotis savyje ir taip pamažu save kamuoti. Man Jūsų problemos rūpi kaip būrėjai, tačiau į asmeniškumus aš nesileidžiu ir Jums tikrai neturėtų būti dėl to gėda – aš esu tarpininkas, kuris nori Jums padėti, o ne smalsus kaimynas, norintis kuo daugiau iš Jūsų išpešti, kad galėtų skleisti gandus.
Būrėjos nori viską iškamantinėti? Ne. Užduodami savo klausimą Jūs neturite visko nupasakoti nuo pradžios iki galo, tam tereikia užduoti esminį, konkrečiai suformuluotą klausimą, kurį ir nagrinėsime visos analizės metu.
JEI NESPĖJU: tai, manau, yra labai žmogiška. Šis darbas neturi tikslaus grafiko, todėl niekuomet negaliu tiksliai žinoti, kada baigsiu vieną būrimą ir galėsiu pereiti prie kito. Kartais reikia ir pailsėti, pravėdinti galvą, o kartais kortos tiesiog „nekrenta“. Tokiu atveju pranešu, kad atsakymas vėluos, labai tikiuosi supratingumo iš Jūsų pusės. 
JŪS GYVENATE UŽSIENYJE: jei neturite lietuviškos banko kortelės, tai jau sunkesnis atvejis. Būčiau labai dėkinga, jei tuomet „suveiktumėte“ būdą atsiskaityti per draugus ar artimuosius, nes paypal, deja deja, tačiau nesinaudoju.
AŠ JUS IGNORUOJU: taip, kartais taip būna – jei gaunu daug laiškų, kai kurie man pasimeta, aš jų nespėju atsakyti ar nepamatau… todėl nebijokite man apie save priminti, man retkarčiais taip tikrai išeina netyčia.
NELEGALĖ? Ne, aš nesu nedoras žmogus, kortų metimas yra mano oficialus darbas, už kurį, kad ir kaip bebūtų skaudu, tenka mokėti mokesčius. 
KLAUSKITE: po būrimo visuomet laukiu Jūsų pastabų, kilusių neaiškumų bei papildomų klausimų, todėl pasinaudokite tuo, klauskite ir domėkitės.

Paskelbta Autorius

KRAUJO MAGIJA

Bjauri tema apie kraują ir kraujo magiją. 
Tiesą sakant, į slavų magiją aš niekuomet pernelyg daug ir nesigilinau, galbūt todėl, kad religijos su magija susieti, tiesiog, negaliu, ir dėl šios priežasties, Jums paklausus, „kodėl man taip nesiseka?“, aš neatsakysiu, kad: „todėl, kad per mažai meldeisi Dievui“. Aš nesiūlysiu Jums degti žvakės bažnyčioje, kad kažkam, ar jums pačiam, imtų sektis, ir neprašysiu kalbėti poterių, nes, mano manymu, čia nėra ryšio. Bet tai yra mano įsitikinimai, mano mintys, ir jei jums jos atrodo svetimos, galite kreiptis pas ką nors kitą, kas jums šiuos patarimus būtinai suteiks. Taigi, nors į slavų magiją aš pernelyg nelindau, tarologijos mokiausi iš Vakarų pasaulio, tik dabar – tik dabar sužinojau ir supratau, kokia gaji, visgi, yra menstruacijų magijos galia ne tik slavų, bet ir viso pasaulio burtų kultūroje. 

Jau ir anksčiau esu susidūrusi su daug atvejų, kuomet buvo tikima, jog vyras, „pamaitintas ar pagirdytas“ mėnesinių krauju slapčiomis, taps amžinai TAVO. Ir visuomet buvau šios nuomonės anti-šalininkė. Žinau, krūvas moterų, kurios tuo užsiėmė, žinau krūvas moterų, kurios buvo tų nukentėjusiųjų vietoje, kurių vyrai, visai be jokios priežasties, staiga susikrovė daiktus, ir išbėgo pas niekuo neišskirtinę moteriškę. Bet ar visos istorijos baigėsi laimingai? Nei vienos. Šiandien sužinojau, jog Vakaruose praktikuojamas ir kitas būdas – ezoterikų atliekamas, ir nukreipiamas į savo mokinius – kad jie gerbtų, kad klausytų, netgi, kad būtų pavaldūs. Labai nustebau, kad tiek daug yra žmonių, visai negalvojančių apie pasekmes. Vieni sako „fuuuu“. Bet „fu“ yra ne kraujas. „Fu“ yra vien ta mintis, jog norima kitą žmogų PRIVERSTI mylėti besąlygiškai be jo žinios, atimant iš jo bet kokią pasirinkimo laisvę, atimant iš jo viską, įsikišant į jo gyvenimą ir, galiausiai, jį sugriaunant. Ir ne tik to žmogaus gyvenimas griūva – griūva ir visų, jį supančių žmonių, gyvenimai. Nes pasekmės niekuomet nebūna geros. Niekuomet. Aš iki šiol gaunu retsykiais klausimų su patarimais, KAIP šį dalyką atlikti. Ir aš niekuomet niekuomet niekuomet nepasirašysiu šiam nesveikam (tikrai nesveikam) poelgiui ir jo inicijavimui. Jei neturite proto ir esate savanaudžiai, nebijote sumokėti trigubai ne tik iš savo, bet ir iš savo artimųjų sąskaitų – girdykite, ką tik norite. Tačiau tokiems žmonėms savo mintyse aš turiu specialią vietą, kurios pavadinimą bijau ir pasakyti viešai. Taigi, jei jau taip degate noru kaip nors užkerėti maistą ir paveikti juo žmogų – štai labai švelnūs, nebjaurūs patarimai (alternatyvos): tikima, jog raudonas vynuogių vynas suteikia daugiau aistros, įkvepia meilei, paskatina jausmų augimą. Todėl, tuo tikintys, jį naudoja padažuose, patiekalų ruošime. Taip pat kiekvieną maistą svarbu ruošti su meile, jį „pakrauti“ savo geromis intencijomis, suteikti jam savo paskirtį. Kai kurie, maišydami kavą ar arbatą kitam žmogui, aplaižo šaukštelį, ir vėl išmaišo. Kai kurie maišo tik į vieną pusę, nuolat vizualizuodami, pavyzdžiui, šilumą ir ramybę su antrąja puse. Tai yra paprasta, buitinė, tačiau veiksminga magija, nuo kurios niekas nenukentės (žinoma, turėkite nesavanaudiškas intencijas, neprimeskite savo valios kitiems), ir nuo kurios niekam nereikės žiaugčioti sužinojus, kas čia buvo padaryta.

Paskelbta Autorius

PRAKEIKIMAI IR KITI ĮSITIKINIMAI

*Šio įrašo neskiriu jokiam konkrečiam žmogui, nes jei tokių problemų nebūtų tokia galybė, nebūtų ir įrašo*

Kartais man atrodo, kad kai kurie žmonės nori būti prakeikti – tuomet turėtų bent vieną paaiškinimą, dėl ko, jų nuomone, jiems nesiseka meilėje, neužgaunant savo pačių savimeilės. Aš žinau, kad kai kuriems tai skambės nemaloniai, todėl turite visas teises pykti, jei tik nuo to bus patogiau ir lengviau širdelei. Bet tai nėra juokas. Kai tik pradėjau dirbti su Taro, tų laiškų su klausimais: „Ar aš neprakeikta/-s, man nesiseka meilėje“ gaudavau labai daug. Ir jau tada man atrodė keista – kaip gi tiek daug žmonių gali būti pilnai įsitikinę, netgi užtikrinti, jog yra prakeikti? Kame čia problema? 

Ir tų laiškų niekada nesumažėjo. Suprantu tą nerimą, kuomet tos pačios problemos meilėje kartojasi, kartojasi, kartojasi… o dar apsidairai aplink, žiūri, kad ir tavo mamai, sesei meilėje ne kažką. Na, natūraliai, iš baimės, kyla kažkokio maginio pavojaus baimė, kuri aktyviai plečiasi jūsų galvoje, savaime „užprogramuodama“ tai nesėkmei. Žmonės nemoka ir nenori laukti. Visada, visada visi nori greitų rezultatų, nori, kad jau kitą dieną princas ant baltos transporto priemonės atjotų. Ir šioje vietoje tikrai viskas yra suprantama – kažin, ar pasaulyje atsiras toks žmogus, kuris sakys: „Aš noriu, kad mane mylėtų po maždaug 40 metų, bet ne po pusmečio“. Taigi, pirmasis dalykas, visgi, vis tiek yra kantrybė. Kantrybė, kuri yra, tiesiog, būtina, kad sugebėtume pasiruošti gražiems santykiams ir nenutrintume alkūnės palangėn pasirėmę laukdami to taip geidžiamo būsimojo. Kortų atsakymai meilėje laiko atžvilgiu tikrai dažnai atrodo nuviliantys. Ir aš sulaukiu tų klausimų gana dažnai – „Kodėl man taip ilgai to jaunikio laukti, aš turbūt tikrai prakeikta?“ Nei tu prakeikta, nei tu ką, tu, tiesiog, neturi kantrybės. Žinoma, kiekvieno atvejis yra skirtingas, tačiau dažnai mums reikalingas būtent laikas – laikas , kurio mes taip nekenčiame, per kurį mes išmoktume mums svarbias pamokas, o gal net dar kartą pakartotume tas klaidas, kurias ir taip kartojome visą gyvenimą. Bet tik tam, kad pagaliau jas suprastume. Tik tam, kad būsimi santykiai nebebūtų neteisingi ir skausmingi. Ir tam, kad mes sugebėtume juos išsaugoti. Laikas nusprendžia, kada mes esame pasiruošę. Ir jei maldausite likimo atsiųsti tą jaunikį anksčiau, išliks rizika, kad kaip atjojo jis prie Jūsų lango, taip ir išjos. O tada teks rašyti liūdną laišką: „Man ir vėl nesiseka, aš tikrai esu prakeikta“. Daugelis pamiršta, kokia minties galia stipri, nors stengiuosi priminti visuomet. Vien teigdami sau, kad esame prakeikti, galime užprogramuoti nesėkmei patys save. Todėl išvada lieka be galo banali – kantrybė (per kurią reikia išmokti MYLĖTI SAVE) ir pozityvumas – nuoširdi, natūrali laimė. Nes kol žeminsite save ar kaltinsite tiek save, tiek kažką kitą, ta meilė pasirodys nebent labai trumpam, pasisvečiuoti. Na, arba ilgam, bet tai nebus lengva, graži meilė. Daug kas mėgsta sakyti ir taip – „man nesiseka meilėje, nes aš išsiskyriau su žmogumi, kuris manęs negerbė“, ir panašiai. Ei, tau kaip tik sekasi! Jei nebūtumėte išsiskyrę, tu prarastum visas galimybes iš tiesų būti laiminga! Dėkokite likimui už skyrybas, galų gale, net ir partneriui padėkokite. Pasikedenkite plunksnas, ir skriskite, iškėlę galvas aukštyn. Ir nesvarbu, kiek laiko skrisite, svarbu, kad skrydžiu nuoširdžiai mėgausitės.

Paskelbta Autorius

SAVĘS PRAKEIKIMAS

Viskas taip blogai, niekas nesiseka, viskas ne tik krenta iš rankų – nesėkmės prasideda nuo mažų smulkmenų, o baigiasi didelėmis bėdomis. Aš niekam tikusi ir nieko verta, manęs niekas nemyli, kodėl likimas mane taip skriaudžia, ką aš darau blogai, kodėl turiu kentėti, kodėl viskas dažyta tik juodomis spalvomis, kodėl Marijonai sekasi geriau už mane, Juozapotui taip pat, o aš kaip stoviu prie suskilusios geldos, taip stoviu, ašaros bėga per kraštus, GAL AŠ PRAKEIKTA? 
Vau, tai yra toks dažnas dalykas, ir man vis dar nuo to pučiasi smegenys. Labai, labai, labai daug žmonių savo nesėkmes mėgina pateisinti kerais. Na, nes juk reikia kažkokio paaiškinimo – juk negali, tiesiog, taip iš niekur nieko nesisekti, ar ne? Žinoma, kad kokia kaimynė nužiūrėjo ar, dar geriau, namuose paslėpė kokį užburtą daiktą, dėl kurio sugedo jūsų skalbimo mašina, lygioj vietoj nulūžo batų kulnas, na, ir lyg to nebūtų maža, vyras išėjo pas tą pačią kaimynę gyventi. Bet ar tikrai niekas neturi paaiškinimo? 

Gal aš ir ne tokia akla būrėja, bet visų dalykų pateisinti vien magija ir suversti jai kaltę aš, paprasčiausiai, negaliu. Todėl, visų pirma, patariu mąstyti logiškai. Ir tik tuomet, kai vis tiek atsimušate į sieną, apsvarstyti galimą maginio pakenkimo prielaidą. Ką aš turiu omenyje? Ogi, labai daug ką. Čia ir vėl prieinu prie minčių galios temos. Mes, savo minčių dėka, programuojame ir kuriame savo ateitį. Mes, savo minčių dėka, paskatiname ar prišaukiame tam tikrus įvykius į savo gyvenimą. Teigiamos mintys pritraukia teigiamus įvykius, ir atvirkščiai. Kuomet mums atsitinka kažkas labai labai bjauraus, mes negalime iš karto nusiteikti pozityviai, imame baimintis tolimesnių galimų nelaimių. Ir jos atsitinka. Nes baimė yra negatyvus jausmas. Kuris pritraukia neigiamus įvykius. Ir tada mes užkuriame tą šlykštų nesėkmių ratą, galų gale, imame nesėkmes pastebėti visur – nuo riebios balos, aptaškiusios naują suknelę iki… na, to paties vyro, išėjusio pas kaimynę. Bet gal magija nėra kalta, kad įlipę į balą tapote šlapi? Gal tai kaltas Jūsų neapdairumas? Gal magija nekalta ir dėl vyro? Gal tai taip pat kaltas neapdairumas, per kurį anksčiau, tiesiog, nepastebėjote, kad santykiai su vyru jau seniai pašliję. O gal net nepastebėjote žengiant prie altoriaus, kad tas vyras ne toks jau ir svajonių jaunikis? Nereikia skųstis, savęs graužti ir kentėti. Jei sakote: „bet aš negaliu, man taip sunku…“, Jūs jau darote klaidą. Nes save iš karto nuteikiate dar vienai nesėkmei. Jūs sakykite – „aš galiu, ir man visai nebus sunku“. Taip, gal tuo iš pradžių ir nepatikėsite. Bet pradžia bus. Naudokite afirmacijas ir išveskite save iš to graužaties rato. Nesiskųskite. Nepavydėkite. Nepykite nei ant savęs, nei ant kitų. Nežeminkite savęs. Nekaltinkite nei savęs, nei aplinkybių, nei aplinkinių. Visas sudėtingas situacijas priimkite kaip IŠŠŪKĮ, o ne kaip nesėkmę. Visus keblumus priimkite kaip PAMOKAS, bet ne kaip klaidas. Nesistenkite sau įteigti, kad jums, ir tik jums nesiseka, nesisekė ir nesiseks. Spinduliuokite gėriu, ir gėris, aš prižadu, ateis pas jus. Na, o jei manote, kad esate pozityvus žmogus, tačiau, visai netikėtai, pradėjo piltis nesėkmės, kaip iš gausybės rago, ir to rago niekuo negalite užkimšti, jei pastebėjote keistus pokyčius ne tik savo aplinkoje, tačiau ir savijautoje, o gal net kitų žmonių elgesyje – galima pamąstyti ir apie tą pačią priežastį, kuriai iš pat pradžių siekiame sumesti visas nesėkmes. Aš nesakau, kad magijos nėra. Aš sakau, kad jei visi žmonės, kuriems nesiseka, būtų iš tiesų prakeikti, viskas būtų pernelyg paprasta. Būkite laimingi 

Paskelbta Autorius

BUITINIS DVASINGUMAS

Taip, ne tik religijoje, tačiau ir ezoterikoje tai yra gana dažnas žodis, sakyčiau, gal net tapęs mada ar pernelyg išpūstas, nors, nesiginčiju – svarbus ir ne beprasmis. Visi kalba apie dvasingumą, sako – oi, pas tave jo kažkodėl labai mažai, pas mane daugiau, kodėl tu taip negražiai kalbi, tu gal nedvasingas, kodėl tai Onai taip nesiseka vyro surasti, gal ji nedvasinga? Ezoterikai bara ir pataria eiti dvasingumo keliu, na, o, pastebėjau, kad ne visai visi ir žino nei kas tas dvasingumas, nei kur jį surasti. Labai noriu tikėti, kad jau visiems ir taip aišku, kad nuėjęs į bažnyčią ir triskart padaužęs krūtinėn prisipažindamas kaltu, dvasingesniu nuo to netapsi. Galima aiškinti įspūdingai suraitytomis, nesuprantamomis sąvokomis, kas yra tas dvasingumas, pilstyti iš tuščio į kiaurą, filosofuoti. Bet kas tas dvasingumas, vis tiek nelabai kas žino. 

Todėl šiandien aš pakalbėsiu apie savo dvasingumą, kuris nėra toks rimtas, kuris yra paprastas, kasdienis, neišskirtinis, daugeliui puikiai pažįstamas. Gal net neatitinkantis tikrųjų dvasingumo sąvokų. Bet tai yra „kažkas link tos pusės“, kas, tikiu, kiekvienam padės priartėti prie to išmyluoto dvasingumo. 
Ačiū Visatai, vis dar turiu abi močiutes, kurios skiriasi kaip diena nuo nakties, jas sieja tik vienas dalykas: abi lanko bažnyčią. Viena eina reguliariai, kiekvieną šeštadienį, kita ten apsilanko rečiau, bet, užtat, garsiau už visus gieda ir daugiau nuodėmių vienu metu išpažįsta. Pagal katalikus – viskas kaip ir gerai. Žmonės eina į bažnyčią, vadinasi, yra dvasingi. Bet ar galime iš vietos, kurią laiko savo tikėjimo namais, išeiti beplūsdami kitus ir nė nemirktelėję laužydami gal net daugiau nei 10 įstatymų? Dvasingumas, bet kuriuo atveju, siejamas su tikėjimu. Ir nebūtina jo pasiglemžti tik religinėms bendruomenėms/atšakoms/kryptims. Jei esi žmogus ir tiki į bet ką, tačiau tavo širdyje gyvena tikras tikėjimas – nesvarbu, kuo – J. Kristumi, Alachu, Perkūnu, akmeniu, Visata… – jau kažkiek esi dvasingas. Bet to nepakanka. Dvasingumas, mano buitiniu įsitikinimu (atsiprašau visų ezoterikų ir dvasininkų), yra atitrūkimas nuo materialumo ir dėmesio bei laiko atradimas tam, kas nėra lengvai pačiupinėjama: gilinimasis į save, nuolatinis savęs pažinimas, nuolatinis tobulėjimas, geraširdiškumas. Aš nuoširdžiai tikiu (dabar jau atsiprašau kai kurių žmonių), kad stovėjimas prieš veidrodį kiekvieną dieną skaičiuojant spuogus/raukšles/antakių plaukus nesuteiks dvasinės energijos, kaip ir nesuteiks pavyzdžiui, dažni brangūs pirkiniai, kurių paskirtis tuo metu būtų užpildyti tą skylę sieloje. O dvasingumas, mano buitiniu įsitikinimu, tą skylę užpildo. Jis nematomas, neapčiuopiamas. Jis tik duoda suvokimą, kad – taip, tu gyveni taip, kaip turi/nori/gali pagal save. Tu žinai, kad tu darai kažką nematomo, bet beprotiškai galingo ne tik kitiems, bet ir SAU, kad jaustumeis pilnas, kad neieškotum, kaip pradžiuginti save materialiajame pasaulyje. Tu dėkoji tam, kuo tu tiki – Budai, akmeniui, Visatai, nes per tikėjimą priartėji, visų pirma, prie savęs. Ir tu gali skaičiuoti tuos antakių plaukus, nors ir kiaurą parą. Bet bent tuo metu gali skirti laiko ne mintims apie vyrus/moteris/batus, o elementariam klausimui: kas aš esu ir ką aš galiu padaryti, kad būčiau ne tik sau, bet ir aplinkiniams geresnis? Ir tai jau bus puiki pradžia.

Paskelbta Autorius

KODĖL MEILĖS PRITRAUKIMAS NĖRA GERAS SPRENDIMAS

Tau atrodo, kad tokio vyro, koks dabar yra jis, niekada nebuvo ir nebus šitam pasauly. Kur jau ten pasauly – visoj Visatoj. Tau atrodo, kad joks kitas vyras niekada negalėtų šitaip skaniai kvepėti – taip skaniai, kad jam praėjus pro šalį, pasišiaušia tavo katiniškas kailis. Joks kitas vyras negalėtų taip žaismingai šypsotis, taip tavęs prajuokinti, taip tavęs liesti, ir būti toks visai ne tavo būtent tada, kai jis tik tavo ir turėtų būti. Tau atrodo, kad joks kitas vyras nėra nusipelnęs tavo meilės, bet vis tiek jis turi vieną didelį, riebų minusą – nemyli tavęs, nors tu ant rankų vaikščiok. Jam rūpi kažkokia nusususi moterytė, kuri, jau patikėk, tikrai už tave šimtą kartų baisesnė, tai kaip jis dar į ją, o ne į tave žiūri? Kas jam yra?? Tada pamėgini apsidairyt aplinkui, įvertinti situaciją, paieškot alternatyvų – ne, nieko nėra. Visi ne tokie, tik tas vienas YPATINGAS. Tada kliauniesi laiku, nes žinai, kad jis, juk, viską į vietas sudėlioja. Ir tas laikas eina, ir tu nei šią, nei kitą, nei tūkstantąją naktį JO nei savo, nei bet kurioje kitoje lovoje vis tiek nesulauki.

O, atrodo, meilė tokia, kad drasko ne tik širdį, bet ir likusią vidaus organų sistemą gabalais – tikrai skauda, o ką jau kalbėt apie sapnus, kai net juose jis ne visada atsako tau tuo pačiu. Jūs kartais susitinkate, jis tave pakalbina, paima už rankos. Tu žinai, kad jis niekada ne tavo, bet tą akimirką, kai jis meluoja savo moteriai, tą akimirką, kai jis tave liečia, tavęs geidžia, tavimi žavisi ir greta tavęs guli, sukdamas tavo plaukų sruogas sau tarp pirštų – tą akimirką tau atrodo, kad jis tik tavo ir yra, tik tavo ir turėtų būti. Bet gaila, kad tos akimirkos retos, ir jos visai nepanašios į tą palaimingą meilės istoriją, kurios laukei ir tikėjaisi dar nuo tada, kai tau tebuvo vienuolika. Ar yra koks nors būdas priversti jį pasilikti ilgam? Tai aišku, kad yra – atsako supermamų forumas, ir atskleidžia kelią į paslaptingą magijos pasaulį, kuriame kraujas liejasi laisvai, ir arbatos pavidalu keliauja į tavo mylimojo skrandį burti jo ir pasilikti jame amžinai; į magijos pasaulį, kuriame, jei tik labai nori ir labai savęs ir kitų negerbi, gali padaryti viską. Į magijos pasaulį, kuriame, susirinkę nemylimieji, buria tuos, kurie jų taip pat nemyli. Tada tu dar nesupranti, kokia esi egoistė, tada tu dar nesupranti, kad tada, kai iš vienatvės draskeisi ir raudojai toje lovoje, iš kurios ką tik be jokios graužaties, toks, it nulietas, ramiai pakilo ir išėjo jis, jo bjaurioji moteris save jau buvo suskaldžiusi į šipulius. Na, nes ji žino. Tu ėmei suprasti viską tik tada, kai sau tyliai prisipažinai, kad jo taip ir nemylėjai, o kol tą supratai, sugriuvo visi gyvenimai, visos širdys, visos sistemos. Nes meilė niekada neprievartauja. Jei tai meilė, ji apžavi natūraliai, nes ji pati yra burtas ir pati didžiausia magija. Nekerėkite. Nelaikykite įsikibę žmonių, kurie nenori priklausyti Jums, teigdami sau, kad juos mylite. Kad ir kaip tai neįtikima, bet žmonių, kurie nori kažkieno jausmus paveikti magija, vis dar atsiranda labai, labai labai daug. Nebūkite jais.