Paskelbta

Patarimai buriantis savarankiškai

Aš žinau, kad yra čia žmonių, kurie patys turi Taro kortas ir savo „malonumui“ karts nuo karto jas sau pasidėlioja. Anksčiau (netgi labai) burtis mėgdavau ir aš, ir daug svarbių įvykių, dėka savo Taro, sužinojau. Tačiau ne visada viskas būna taip paprasta.

 Ir sau kortų nedėstau ne be priežasties. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl būrėjas negali dažnai pranašauti sau, yra nesugebėjimas objektyviai įvertinti ir priimti atsakymų. Todėl duosiu keletą patarimų tiems, kurie vis tiek nori save burti:

 

 

1. Nesiburkite, kuomet jaučiate psichologinę ir emocinę įtampą, kuomet esate valdomi emocijų ar stipriai pervargę.  Žinau, knieti pažiūrėti, ką rodo kortos, kuomet atsitinka kažkas netikėto ir „didelio“, pavyzdžiui, atleido iš darbo/savo antrąją pusę aptikote pas kaimynę, nuėjusi pasiskolinti cukraus/dovanų gavote kelionę į Rusijos Federaciją, nors Jūsų santykiai su jų valdžia gana įtempti, ir taip toliau. Tačiau, svarbu, suprasti, emocijos daro stiprią įtaką kortų atsakymams, ir jų objektyviai priimti ir įvertinti Jūs, paprasčiausiai, nesugebėsite. Geriausias patarimas tokiu atveju būtų – palaukti, kol nurims Jūsų aistros ir, kai jausitės visiškai ramus, pamėginti atlikti nesudėtingą dėstymą. Arba parašyti man. 

2. Nepersistenkite su papildomais kortų traukimais. Retkarčiais, iš tiesų, tai yra reikalinga – kuomet Jūsų dėstyme, atrodo, trūksta kažkokio pagrindinio akcento, kuris leistų viskam susidėlioti į savo vietas. Tuomet traukiame papildomą kortą, kuri patvirtintų Jums prieš tai abejonių kėlusios dėlionės reikšmę. Tačiau blogas dalykas yra, kuomet ištraukiate vieną kortą, ir ji Jums nelabai patinka. Tada nusprendžiate, kad „čia gal tik šiaip“, ir traukiate kitą, tada dar vieną, ir dar vieną… Iki kol surandate tą, kuri Jums pažada, kad gyvensite ilgai ir laimingai, ir viskas, apskritai, bus puiku. Bet, iš tiesų, Jūs ir patys žinote, kad apgaudinėjate save. Viskas baigiasi tuo, kad sėdite kone visomis 78 kortomis apkrautu stalu ir, apskritai, nebežinote, koks tas Jūsų klausimas buvo. Patarimas – papildomas kortas traukite tik tuomet, kai iš tiesų jos yra reikalingos, o ne kai norite kažkokios paguodos. Ir apsiribokite ne daugiau kaip dvejais traukimais. 

 

3. Neatlikite keleto (ar keliasdešimt) skirtingų dėstymų tai pačiai situacijai. Pavyzdžiui, Jus paliko mylimasis, ir Jūs nusprendėte pasižiūrėti, ar kortos rodo judviejų susitaikymą. Jūs atliekate Keltų Kryžiaus dėstymą, kuris sako, kad vėl susieisite. Apsidžiaugiate, bet norite įsitikinti – ar tikrai. Atliekate kitokį dėstymą tam pačiam klausimui. Čia randate kokį kabliuką, kuris Jums sukelia nerimą. Tada nusprendžiate pasitikrinti per dar vieną dėstymą, ir taip toliau, ir taip toliau. Galiausiai, atsakymo vis tiek nebežinote. Pakanka tik vieno dėstymo. Prieš imdamiesi kortų, prižadėkite sau, kad tai bus tik vienas vienintelis būrimas tam pačiam klausimui. Jei vis tiek jausite nerimą, būrimą pakartokite. Bet ne iš karto. O bent po savaitės.


4. Neieškokite tokios kortos reikšmės, kuri atitiktų Jūsų norus ir lūkesčius. Išmokite priimti kortą su tokia reikšme, kokią iš pradžių suprantate, kokią paliudija greta pasirodančios kortos, ir neapgaudinėkite savęs mėgindami kortų atsakymą perversti savo naudai, nors visa dėlionė rėkia priešingai. Pavyzdžiui, klausiate, ar gausite darbą. Ir pasirodo Jums neteisingas kardų tūzas. Na, tai yra absoliutus „ne“. Bet Jūs ieškote kitų reikšmių, tada pamatote, kad čia, galbūt, gali būti uždelsta pradžia, kad, galbūt, gausite darbą, bet vėliau patys jį mesite, ir taip toliau. Stabdykite save nuo bereikalingų paieškų – kaip iš pradžių suprantate savo atsakymą , taip jį ir interpretuokite.

5. Nenaudokite sudėtingų dėstymų, kuomet jų Jums nereikia. Turite trumpą ir konkretų klausimą, pavyzdžiui, ar pirkti šį mėnesį naują kompiuterį. Ir atliekate kokios pasagos ar magiškojo kvadrato, ar Keltų Kryžiaus dėstymą. Imate narplioti, ką kiti galvoja apie Jus, kokioje situacijoje dabar stovite, kokia sudėtinga buvo Jūsų praeitis, kiek skausmo atsinešėte iš vaikystės, koks gražus vyras Jūsų ne už kalnų laukia, ir panašiai. Nors Jums tereikėjo sužinoti, ar pirkti kompiuterį, ar nepirkti. Nekomplikuokite situacijų, vienam paprastam klausimui pilnai gali pakakti ir vienos kortos, o ne tokio dėstymo, kuris įtrauktų ir visą Jūsų giminę.


6. Visuomet žinokite – kortose turite matyti ne tai, ką NORITE, o tai, ką Jums REIKIA žinoti. Todėl, jei jau nusprendėte burtis, būkite pasiruošę net ne patiems gražiausiems atsakymams.

Paskelbta

Septynios taurės

Taro turi vieną puikią – septynių taurių kortą – gražią iliuziją, kurioje kartais nesunku ir pasiklysti, ši korta kartais sako, kad 
Žmonės meluoja. 
Meluoja daug, meluoja net tada, kai nesiruošia to daryti. Meluoja, kad išgelbėtų save, kad padarytų save geresniais, kad pritaptų, kad nepasirodytų verti mažiau nei norėtų būti. Bet dažniausiai žmonės meluoja, nes bijo. Skaudžiausias ir sunkiausiai išgydomas melas yra tuomet, kai mėginama apgauti ne kažką kitą, o patį save.

 Mes ilgai laukiame kažkokio ypatingo žmogaus, kuris atėjęs nugriautų visas sienas, įveiktų visas kliūtis ir išgelbėtų mus nuo įkyrėjusios vienatvės. Mes tą žmogų įsivaizduojame kaip didvyrį, kaip poną viešpatį, kurio vien buvimas greta leistų pamiršti absoliučiai visą bjaurastį, su kuria teko susidurti iki tol, kuris būtų naujo gyvenimo pradžios šauklys, kuris būtų mūsų atrama, prieglobstis nuo pasaulio ir net pats pasaulis. Mūsų didvyriai vaizduotėje yra tokie, kokių norime mes. 

Jie tvirti ir stiprūs, jie pasitiki savimi, jie žavingi, įdomūs, spalvingi, ir turi visko savyje, ko, galbūt, trūksta mums. Todėl mes jų laukiame. O kai tas didvyris ateina, skaudžiai suprantame, kaip sau melavome. Nes tas didvyris dažniausiai būna visai kitoks.

 Jis gal net pats mažiau pasitiki savimi, jis gal net nėra toks išvaizdus, kokio tikėjosi mūsų giliausi naktų troškimai. Jis gal net praplikęs? Gal būtent jis tikisi iš mūsų tos atramos, to prieglobsčio ir tapimo jo pasauliu?

 Gal vietoje balto žirgo, jis garaže laiko kokią antikvarinę audinę, o žvilgančius šarvus pakeičia turguje pirktas megztinis. Tas didvyris ne visada gali mus pakerėti iš pirmo žvilgsnio. Jis nervinasi ir klysta, nemoka parodyti jausmų, drovisi. Tas didvyris gyvena ne išsvajotoje pilyje, o kokiame nors pilkšvame daugiabutye, naktimis ne bando užkariauti pasaulį, o žiūri televizorių, o gal lygiai taip pat kankina save klausimais ir kaltinimais, kad tebėra vienas. Mūsų iliuzijos ne visuomet gali pavirsti tikrove, bet ar tai bus blogai?

 Tai bus juokinga, kaip mes mokame sau meluoti, save įtikinti, ir tuose įsitikinimuose (gal net per ilgai) gyventi. Mes sau meluojame, nes bijome, o, susidūrę su tikrove, suprantame, kad bijoti nelabai ko yra – galime mylėti ir tą akiniuotą, praplikusį, paprastą vaikiną. Ir jis bus ne ką mažesnis didvyris (mūsų) pasaulyje, jei kalbės su mumis ta pačia – tiesos – kalba. Meilė tokia paprasta – jai nereikia primesti savo iliuzijų ir kažko ypatingo iš jos lipdyti. Ji, paprasčiausiai, yra tokia, kokia yra. Elementari, su savo žemiškais trūkumais, su savo buitiniais rūpesčiais. Ir su didvyriais, kuriems nebūtina užkariauti pasaulio, kad juos mylėtume.

Paskelbta

Keturios taurės

Keiktis yra absoliučiai neprofesionalu ir negražu, bet, tikrai, tik tokios mintys ateina dažniausiai susidūrus su keturių taurių korta. Kiekvienas tarologas savo kaladėje turi tam tikras kortas, kurios sukelia savotiškas emocijas, kai kurios jos būna ypatingai stiprios ir tikrai nebūtinai teigiamos. Mano atveju, viena iš to komplekto yra būtent keturių taurių korta, ir aš ant jos pykstu. Dalykas tas, kad, praktiškai, visuomet analizėse paminiu, kokios kortos jūsų dėstyme pasirodė. Jei keturios taurės buvo paminėtos ir jūsų istorijoje, šis įrašas, galbūt, padės jums dar geriau situaciją suprasti.

 Jei net neįsivaizduojate, kas per nesąmonė tos keturios taurės yra, tai taip pat galėtų būti naudinga, nes ši korta kalba apie absoliučiai iki skausmo visiems pažįstamą situaciją, kurioje tikrai visi esame buvę: esame susitelkę į kažkokius reikalus tam tikru gyvenimo momentu ir nepastebime naujų galimybių. Skamba elementariai, tiesa? Bet kaip pikta. Tik pagalvokite: keturios taurės rodo, kad mes esame susikoncentravę į tai, kas net mums nebūtinai yra vis dar naudinga, ir per savo susitelkimą į tai, kas mums nepadeda, mes absoliučiai tampame akli tam, kas galėtų gal net kardinaliai mus ir mūsų gyvenimus pakeisti.

 

 Gerai, imame tikrus pavyzdžius: jūs turite vyrą. Kažkodėl tas vyras laimės neteikia, bet jums patinka jį turėti, nes nesijaučiate vieniša. Bet nesijaučiate ir laiminga. Dažnai mąstote, ką tas vyras jums duoda, ir mėginate pliusais užlopyti minusus, kurie sulig kiekviena diena auga ir bado akis. O visai palei šoną jau ilgą laiką jūsų laukia kažkokio neregėto grožio ir proto vyriškis, kurio jūs net nepastebite arba, jei ir pastebite, neįvertinate jo pastangų ir dėmesio. Nes esate vis dar susitelkę į vyrą, su kuriuo nesate laiminga. Kitas pavyzdys – jūs neturite vyro, ir dėl to jums liūdna.

 Vyrų aplink – daug, bet jūs labai esate į savo problemas įsijautę, labai panirę į vienatvę, ir kiti vyrai gali kad ir ant galvos jums lipti, bet kol iš savo burbulo neišlįsite, pastebėti jų nepavyks. Kitas pavyzdys. Dirbate bjaurų darbą, esate jam gal net pilnai atsidavę, bet nejaučiate jame progreso, kažko laukiate. Bet Jūs laukiate pasikeitimų esamame darbe. Gal pakels pareigose, gal padidės atlyginimas. 

O net nesusimąstote, kad jums tereikėtų pamąstyti apie kitą darbą, naujas galimybes, nes jos jums pasiekiamos ranka. Bet negalite perkelti savo minčių į ten, kur, galbūt, lauktų daugiau iššūkių. Tad liekate sėdėti po medžiu. Ir kaip keturios taurės gali nepykdyti? Jos rodo, kad situacija, kurioje esate, nėra gera, tačiau ji lengvai pakeičiama. Tik ji nesikeičia, nes to, iš tikrųjų, vis dar nenorite jūs. Ir galimybės jūsų laukia, o ne jūs laukiate galimybių. Tai gal laikas kartais apsidairyti aplink ir pakeisti tą medį, po kuriuo per ilgai sėdime? Patikrinti taures, į kurias taip ilgai žiūrime, kad suprastume galintys turėti daugiau? Ir ketvirtą taurę iš stebuklingos rankos danguje nusitverti? Why not?

Paskelbta

Šeši kardai

Kaip aš juos matau – tiems, kurie domisi Taro ir tiems, kuriems nėra laiko švaistyti savęs bet kur.

Paveikslėlyje – mano akimis, kone ideali (ne pagrindinė) šešių kardų nešama reikšmė. Iš esmės, šeši kardai kalba apie progresą, pokyčius, judėjimą pirmyn. Dažnai tai gali simbolizuoti tiek keliones, tiek persikraustymus, ir dar tūkstančius dalykų, tiek priklausomai nuo klausimo, tiek nuo greta esančių kortų, ir taip toliau. Bet šešis kardus aš kartais matau ir kaip atsitraukimo nuo nesąmonių krūvos simbolį. Kad juos būtų paprasčiau suprasti, įsivaizduokite: esate, pavyzdžiui, iiiiilgus metus dirbantis kokioje nors įmonėje žmogus. Iš pradžių gal ir buvo smagu, gal patiko naujovės, gal kolegos buvo simpatiški ir juokingi. Gal visai tenkino atlyginimas, gal ir kitokių privalumų tas darbas turėjo. Bet laikas slinko, o jūs jautėte, kad niekas kaip ir nesikeičia.
 
 Atsirado daugiau nuobodulio. Supratote, kad iš darbo džiaugsmo gaunate maždaug tiek, kiek gaunate informatyvumo apie pasaulio politinę situaciją apsipirkinėdami prekybos centre. Ir po tų ilgų, nuobodžių metų jūs pagaliau sau pasakėte – blemba, aš neturiu tiek laiko, kad galėčiau savo energiją švaistyti darbe, kuris man net nepatinka. Tas pats su santykiais. Jūs draugaujate iš įpratimo, iš patogumo, iš baimės, ką pagalvos aplinkiniai, jei taip staiga išsiskirsite. 

Draugaujate iš gailesčio, iš nenoro būti vieni. Bet tada – pala pala. AŠ NETURIU TAM LAIKO. Ir jūs išplaukiate į naujus vandenis, į naujus horizontus, nusispjovę ant to, kas pabodo, kas neįdomu, kas lanko ne tik kasdienybėje, bet ir košmaruose, ir jus nuolat kalina viename taške. Jūs susirenkate tai, kas jums svarbiausia, ir – į kojas. Ten, kur geriau. Ir kas tuomet yra šeši kardai? Tai yra progresas. Net jei tikslas ne iki galo žinomas (nors šeši kardai vis tiek šiokį tokį tikslą jau su savimi atsineša), jūs, vien pajudėdami pirmyn, vien išeidami iš komforto zonos, jau progresuojate. Ir pačios kelionės metu ima ryškėti tiek jūsų kryptis, tiek tikslai, tiek ateitis, kurios taip ilgai bijojote. Away from all the crap.