Taro turi vieną puikią – septynių taurių kortą – gražią iliuziją, kurioje kartais nesunku ir pasiklysti, ši korta kartais sako, kad
Žmonės meluoja.
Meluoja daug, meluoja net tada, kai nesiruošia to daryti. Meluoja, kad išgelbėtų save, kad padarytų save geresniais, kad pritaptų, kad nepasirodytų verti mažiau nei norėtų būti. Bet dažniausiai žmonės meluoja, nes bijo. Skaudžiausias ir sunkiausiai išgydomas melas yra tuomet, kai mėginama apgauti ne kažką kitą, o patį save.
Mes ilgai laukiame kažkokio ypatingo žmogaus, kuris atėjęs nugriautų visas sienas, įveiktų visas kliūtis ir išgelbėtų mus nuo įkyrėjusios vienatvės. Mes tą žmogų įsivaizduojame kaip didvyrį, kaip poną viešpatį, kurio vien buvimas greta leistų pamiršti absoliučiai visą bjaurastį, su kuria teko susidurti iki tol, kuris būtų naujo gyvenimo pradžios šauklys, kuris būtų mūsų atrama, prieglobstis nuo pasaulio ir net pats pasaulis. Mūsų didvyriai vaizduotėje yra tokie, kokių norime mes.
Jie tvirti ir stiprūs, jie pasitiki savimi, jie žavingi, įdomūs, spalvingi, ir turi visko savyje, ko, galbūt, trūksta mums. Todėl mes jų laukiame. O kai tas didvyris ateina, skaudžiai suprantame, kaip sau melavome. Nes tas didvyris dažniausiai būna visai kitoks.
Jis gal net pats mažiau pasitiki savimi, jis gal net nėra toks išvaizdus, kokio tikėjosi mūsų giliausi naktų troškimai. Jis gal net praplikęs? Gal būtent jis tikisi iš mūsų tos atramos, to prieglobsčio ir tapimo jo pasauliu?
Gal vietoje balto žirgo, jis garaže laiko kokią antikvarinę audinę, o žvilgančius šarvus pakeičia turguje pirktas megztinis. Tas didvyris ne visada gali mus pakerėti iš pirmo žvilgsnio. Jis nervinasi ir klysta, nemoka parodyti jausmų, drovisi. Tas didvyris gyvena ne išsvajotoje pilyje, o kokiame nors pilkšvame daugiabutye, naktimis ne bando užkariauti pasaulį, o žiūri televizorių, o gal lygiai taip pat kankina save klausimais ir kaltinimais, kad tebėra vienas. Mūsų iliuzijos ne visuomet gali pavirsti tikrove, bet ar tai bus blogai?
Tai bus juokinga, kaip mes mokame sau meluoti, save įtikinti, ir tuose įsitikinimuose (gal net per ilgai) gyventi. Mes sau meluojame, nes bijome, o, susidūrę su tikrove, suprantame, kad bijoti nelabai ko yra – galime mylėti ir tą akiniuotą, praplikusį, paprastą vaikiną. Ir jis bus ne ką mažesnis didvyris (mūsų) pasaulyje, jei kalbės su mumis ta pačia – tiesos – kalba. Meilė tokia paprasta – jai nereikia primesti savo iliuzijų ir kažko ypatingo iš jos lipdyti. Ji, paprasčiausiai, yra tokia, kokia yra. Elementari, su savo žemiškais trūkumais, su savo buitiniais rūpesčiais. Ir su didvyriais, kuriems nebūtina užkariauti pasaulio, kad juos mylėtume.