Paskelbta

Tai kas toji karma?

Neseniai rašiau apie karminius ryšius, o, štai – kas yra pati karma? Be galo daug įvairiausių paplitusių mąstymų ir požiūrių į tai, kas mums nutinka, kodėl būtent mums tai nutinka. Vieni teigia, kad taip buvo sumanyta pono Dievo, ir čia jau nieko nebepakeisi. Kiti sako, kad „taip tiesiog lemta“. Iš tiesų, ir pati sulaukiu nemažai klausimų, kuriuose dominuoja frazės „ar man lemta būti su juo“, „ar man lemta ten dirbti“, „ar man lemta būti sėkmingu“. Iš tiesų, nėra kažko nulemto ar nenulemto. Negalima įtikėti, kad viskas už mus jau yra nuspręsta, ir kad kiekviena nesąmonė, kurią mes padarome, yra, tiesiog, likimo rezultatas. Mes turime prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nes viskas, ką darome, ką nusprendžiame, ką pasirenkame, turi pasekmes. Štai čia ir yra karma. Absoliučiai kiekviena mūsų būsena, mūsų požiūris, mūsų pasirinkimas – viskas atneša pasekmes. Žinoma, kai kuriems bus kur kas lengviau gyventi galvojant, kad jie nesėkmingi, nes toks jų likimas. Bet, iš tiesų, jie nesėkmingi, nes pasirinko tokiais būti – kažkada kažką padarė ne taip. O gal net ne kartą, o pastoviai. O gal išvis nieko nedarė. Tiesiog. Kodėl tai yra svarbu?

 Žinoma, pasirinkimas, kuo tikėti, priklauso tik jums. Tik kartais tikėjimas, kad viskas jau yra iš anksto nulemta, jus gali užkonservuoti. Tai reiškia, kad jūs rizikuojate dėti mažiau pastangų į svarbius dalykus, rizikuojate numoti ranka į tai, kas gali būti be galo reikšminga jūsų ateities rezultatams. Rizikuojate nepamąstyti apie galimas kiekvieno savo veiksmo pasekmes. Žmonės, kurie tiki karma ir jos veikimo principu, atidžiau apgalvoja savo gyvenimo pasirinkimus. Todėl jie turi didesnius šansus, iš tiesų, tapti sėkmingais. Prisiimti atsakomybę už savo darbus – svarbus ir reikalingas žingsnis norint tobulėti. Yra puikus palyginimas žmogaus gyvenimo su sodininko gyvenimu: sodininkas pasėja sėklas į dirvą aplink save, vėliau, kai išdygsta daigai, atsiranda derlius, jis mato darbo vaisius. Jis, eidamas pro savo sodą, gali matyti nuostabiai žydinčius žiedus ir jais džiaugtis. Arba mato tik apžėlusius krūmynus, pro kuriuos tenka sunkiai brautis. Tas dirvožemis – mūsų materialusis pasaulis, sėklos – mūsų mintys, žodžiai ir veiksmai. O derlius – mūsų gyvenimo situacijos, tai – ką mes gauname iš gyvenimo kiekvieną dieną. Vienos pasėtos sėklos gali greitai išaugti į ryškius, prinokusius vaisius. Kitoms prireikia daugiau laiko. Ir nėra svarbu, ar tas sėklas pasėjame patys, ar leidžiame tai padaryti kitiems – kitų indėlis į mūsų gyvenimus vis tiek yra mūsų veiksmų plano, minties ar intencijos pasekmė. Svarbiausia – ką mes sėjame į savo gyvenimą. 

Jei mes skriaudžiame žmones, sulauksime kažkada to paties. Jei mes nusikalstame, mes kažkada atsidursime nukentėjusiojo vietoje. Jei mes skaudiname – sulauksime skausmo atgal. Ir taip toliau. Kai kuriems žmonėms sunku suprasti, kodėl jie tiek daug stengiasi, daro gerus darbus, stengiasi būti atlaidūs, geranoriški, tačiau jų niekaip neaplanko laimė. Kiti stebisi, kodėl pikti žmonės, nusikaltėliai niekaip nesulaukia savo atpildo. Tačiau pasekmės dėsnis turi savo tempą, todėl mūsų veiksmų tikrieji rezultatai gali mus aplankyti net nebūtinai šiame gyvenime. Ir tuo reikėtų džiaugtis, nes tai leidžia mums ištaisyti savo klaidas. Kaip mes pasitaisytumėme, jei, pavyzdžiui, impulsyviai kažkam palinkėtume mirties, ir jau po dešimties minučių tas kažkas realiai numirtų? Mes turime laiko apmąstyti, kokias sėklas pasėjome, turime laiko pasikeisti. Svarbiausia – atskirti gėrį nuo blogio, mokytis iš savo klaidų. Na, o karma tampa geriausia mūsų mokytoja, nes leidžia klaidas pajausti ant savo pačių kailio. 

Mūsų praeities klaidos dažnai gali sugrįžti ligomis. Tačiau liga – tik išorinis požymis. Kol žmogus serga, tol jis nėra išmokęs ar ištaisęs savo klaidų, tai reiškia, kad karma nėra kažkur praeityje, ji nėra ateityje, ji yra dabartyje. Pagal viską, mes juk galėtume pulti daryti gerus darbus ir, kaip pupuliaru sakyti, „rinkti karmos taškus“. Tačiau ir šioje vietoje yra slidu: jei darome gerus darbus iš nuoširdžių paskatų, kuomet kažkam to tikrai reikia, ir mes, paprasčiausiai, norime padėti, tuomet tokiais darbais mes sukuriame gražias, teigiamas vibracijas, kurios ilgainiui pritraukia panašias pasekmes – kažkas panašiame lygmenyje mums padės, kai mums to reikės, tuo pačiu, „geroji karma“ suteiks mums apsaugą. Tačiau jei gerus darbus darome iš savanaudiškų paskatų – norėdami prieš kažką pasipuikuoti ar dėl kitų savanaudiškų priežasčių, tuomet save apsupame tamsiomis vibracijomis, kurios jau neleidžia prasiskverbti apsaugai ar gerosios karmos atgaliniams rezultatams. Karma – gyva. Ji yra tarp mūsų ir mumyse, ir mes ją esame sukūrę. Ir kuriame nuolatos. Net sunkiausią ir tamsiausią karmą turintis žmogus, kuris keičiasi – ima mąstyti pozityviai, tampa geraširdis, mylintis ir atradęs gerąją savo pusę, jo atgalinės karmos pasekmės gali būti ir tik simbolinės. 

Todėl prisiimkime atsakomybę už save, savo darbus, savo sėklas, kurias kasdien sėjame. Ir būkime vieni kitiems geri. Ne todėl, kad reikia, o todėl, kad to iš tikrųjų norime.