Kažkas kažkada pasakė, kad gerai ir lengvai bus tik tada, kai iš pradžių pereisi tai, kas sunku ir kartais gali atrodyti gal net nepakeliama. Ir tai yra absoliuti tiesa. Taro sistemoje mes kopiame į viršų. Tai yra etapai. Etapai, atspindintys mūsų gyvenimus. Kiekvienas iš mūsų kiekvieną kartą esame kažkokioje pozicijoje, ir ta pozicija tą dieną, tą momentą – pati svarbiausia. Taškas, kuriame esame, mus, bet kuriuo atveju, kažko svarbaus moko. Todėl kiekviena mūsų gyvenimo minutė yra svarbi pamoka, tik kartais mes to nesuprantame, ir ta pamoka gali užsitęsti per ilgai. Iki kol mes suvokiame, kad kažką reikia keisti, kažką reikia įsisavinti, galų gale, kažką reikia užbaigti. Jokia naujiena, kad augame ir keičiamės, ir kad tai atsispindi Taro sistemoje. Jokia naujiena, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime pakliūna į duobes. Vienų duobės atrodo negilios, jie iš jų greitai išsiropščia, ir bėga kuo tolyn. Iki kol neįkrenta į kitą duobę. Kitiems nusišypso nelaimė atsidurti kone pačiame giliausiame duburyje, iš kurio nė nematyti šviesos kanalo. Iš tokių duobių išsikapanoti be galo sunku. Jose kai kurie praleidžia kiaurus metus, kartais – ir dešimtmečius, jei neleidžia sau patikėti, kad išėjimas, vis dėlto, yra. Bet kai kuriems pakanka ir visai trumpo laiko, kartais tik – akimirksnio, iki kol jie supranta, kodėl jie ten atsidūrė. Ir kol ant jų nepradeda byrėti žemės, o šviesos spindulys iš viršaus pamažu trauktis, jie spėja išsiropšti viršun. Ir gimti iš naujo. Taigi, ta duobė, kurioje tu kamuojiesi, ta duobė, kuri tau atrodo nebegalinti jau būti gilesnė, ta duobė, kurioje tu ne tik neįžvelgi saulės šviesos, bet staiga suvoki net nebežinantis, kaip ji turėtų atrodyti, ta duobė yra dešimtasis mūsų gyvenimo ciklo etapas. Tai paskutinis etapas, kurį labai lengva atpažinti. Kai tik pagalvoji, kad „jau nebegali būti blogiau“, ir, kuomet tu esi teisus, nes, išties, JAU blogiau būti nebegali – tu esi paskutinėje ciklo stadijoje. Tu esi baigtyje. Tik klausimas, kaip greitai tai suprasi, kaip greitai su tuo atsisveikinsi, kaip greitai įsisavinsi viską, kas tave iki to atvedė ir kaip greitai būsi pasiruošęs atgimti. Nes po dešimties… Ateina vienas. Mes atgimstame, pradedame nuo tūzo – nuo jėgos, nuo stiprybės, nuo energijos. Mes net nebežiūrime į duobę, iš kurios vos ką tik išsiropštėme. Ji lieka mūsų sename gyvenime, it visų padarytų klaidų, kalčių, gailesčio, pavydo, nesėkmių, nuoskaudų, laimėjimų ir netekčių kapas. Todėl jausmą, kad „viskas yra absoliučiai blogai, ir niekada blogiau nėra buvę“ reikėtų priimti ir per teigiamą prizmę. Tai reiškia, kad netrukus ateis nauja pradžia. Ir ji neišvengiamai ateis. Pabaiga visuomet į ją atveda. Štai taip aš suprantu dešimt kardų.