Vakar kone visą naktį apie tai mąsčiau, ir vien todėl, kad ta mintis, tiksliau, tūkstančiai jų brendo mano galvoje jau turbūt ne vienerius metus. Todėl natūraliai ir tekstas nebus trumpas, bet jame pasistengsiu sukoncentruoti visas tas mintis, kad jos jumyse iššauktų ką nors prasmingo ar bent jau privestų prieš mane arba save protestuoti.
Yra kažkokios taisyklės, aiškinančios, kokia turi būti moteris, kada ji nėra tikra moteris, o kada – tikra. Tos taisyklės pasakoja, kaip moteris turi elgtis, rengtis, kalbėti, mylėtis, galvoti ir jaustis. Yra mokymai, kurie duoda instrukcijas apie tai. Yra ir seni posakiai „nesielk kaip boba“ arba „neverk kaip maža mergaitė“. Bet kažkodėl niekada verkimas nėra lyginamas su berniukų ašaromis ir niekada jautresnis elgesys nepriskiriamas vyrams. Nors tai senoviniai seksistiniai palyginimai, kažkoks grūdas tiesos tame yra: prigimtinai moterys labiau atviros, labiau jautrios, nors to ir negalima suabsoliutinti. Aš nekalbėsiu apie nuo mažens senesniais laikais savaime diegtas nerašytas taisykles apie tai, kokios spalvos drabužius ir žaislus turi turėti mergaitė, ir kokios – berniukas. Tai, apskritai, jau atskira tema. Bet kad dešimtmečiais ar net šimtmečiais moteris buvo atskiriama nuo vyro, o vyras nuo moters ne vien dėl reprodukcinės sistemos skirtumų, žinome visi. Taigi, grįžtant prie „taisyklių“: nežinau, kur pirmąsyk perskaičiau ar išgirdau, bet tikrai ne kartą girdėjau, kad moteris privalo dėvėti sijoną, nes tokiu būdu ji gauna žemės energiją ir tampa moteriškesnė. Nežinau, kiek kartų esu girdėjusi, kad moteris privalo būti rūpestinga, švelni, subtili. Ji būtinai privalo norėti turėti vaikų, o jei pasirenka jų nenorėti, tai natūraliai tampa „nesveika“, „nenormali“, lyg šioje vietoje nebūtų laisvės pasirinkimui. Nežinau, kiek kartų jau tekę girdėti, kad vien moters gestai privalo būti grakštūs, kokį sportą ir kokias kasdienes veiklas jai reikėtų rinktis, kad ji būtų moteriškesnė.
Dabar žiūrint iš Tarologijos pusės, yra du dalykai. Moteriška ir vyriška energija egzistuoja, ji aiškiai atsispindi ir kortose. Korta, kurią matote mano nuotraukoje, yra Imperatorė. Taro sistemoje tai yra bene stipriausias moteriškos energijos simbolis, kai jis krenta konkrečiuose dėstymuose greta kitų svarbių kortų, galime aiškiai sakyti, kad ta moteris pasižymi stipria natūralia moteriška energija, ji prigimtinai yra super moteriška, ir dažniausiai dėstymuose aš tai pabrėžiu. Bet ar tai būtinai reiškia tai, ką iš pradžių įsivaizduojame? Kaip manote, kaip atrodo moteris, kuri, pagal kortas, pasižymi ta stipria moteriška energija? Ar prieš jūsų akis iškyla nuostabaus grožio modelio standartus atitinkančios moters vaizdas, kuri ne vaikšto, o plaukia pažeme, kurios ašaros gydo žaizdas ir kuriai pakanka vien savo mistinio moteriškumo, kad išgyventų Žemėje? Atsakymas toks, kad tų moterų, kurios turi tokią energiją, yra įvairiausių. Be abejo, visos jos savitai gražios, tame tarpe yra ir pažeme plaukiančių modelių, tačiau yra ir visai paprastų, per daug dėmesio į savo išvaizdą neatkreipiančių, bet, svarbiausia, laimingų moterų. Moteriška energija praktikoje pasireiškia, visų pirma, per pasitikėjimą savimi, kurio neįmanoma nepastebėti. Ne, tai niekuomet nebus arogancija. Tai bus elementarus žinojimas, kad „aš esu gera, graži, laiminga, protinga“, ir taip toliau, bet nebūtinai geresnė už kažką kitą. Tokiai moteriai tiesiog gera būti savimi, nesvarbu, kaip ji atrodytų, ką dirbtų ir kiek vaikų benorėtų. Ji tiesiog yra savimi, ir, tikėsite ar ne, tokio tipo moterys sugeba pritraukti labai, laaabai daug žmonių dėmesio. Yra moterų, kurios su kažkokio pykčio, pagiežos gaidele klausia, pavyzdžiui, kodėl Stasė tokia ne pati gražiausia mieste, jos figūra ne įspūdingiausia, drabužiai paprasti, bet ji sulaukia daugiau dėmesio ir turi gražesnius santykius su kitais vyrais nei, tarkime, kokia Juozapota, kuri nesiskiria su sijonais (nes moteriška energijaaaa), kuri puošiasi, neišeina iš namų be makiažo, kuri vyrus stengiasi nugalėti moterišku gležnumu ir, apskritai, turi angelo veidą, negali turėti tokių santykių ir tokio dėmesio kaip Stasė?
Galbūt todėl, kad Stasė yra jau ir taip patenkinta savimi, ji turi savo moterišką energiją būdama tokia, kokia yra. Jai nereikia laikytis kažkokių instrukcijų, kaip būti moterimi. Ji yra Stasė. Ir jai, ir visiems jos vyrams to pilnai pakanka. Moterys, kurios myli save, jau savaime yra gražios. Tokioms moterims nereikia kažko laukti, prašyti, tikėtis, skųstis. Taip, jos turi sunkių dienų, jas įskaudina, jas pamiršta, joms nesiseka. Kaip ir visiems žmonėms. Bet ne todėl, kad jos yra kažkuo mažiau moterys už kitas moteris. Jos, visų pirma, yra žmonės. Kai mes save įspraudžiame į kažkokius rėmus, kuriuose stengiamės atitaikyti kiekvieną punktą ir jausti gėdą, kai tik to mums nepavyksta padaryti, dar labiau kenčiame, teisinamės, panyrame į nežinomybę. Tada ieškome kažkokių atsakymų – ką aš negerai darau, gal mano sijonas per ilgas, gal man vaikų daugiau reikia, gal aš per mažai rožinių pėdkelnių vaikystėje nešiojau, gal šita antakių meistrė nemoka mano veidui žavesio ir gerų formų suteikti, gal nauja rankinė viską pataisytų. Ne, užuot siekdama įtilpti į kažkieno dirbtinai sukurtus standartus, visų pirma, nebijok būti savimi. Tave ne antakiai gražią daro, tave gražią daro tavo vidinė būsena, tavo meilė sau, kurios nepabaidys jokie bjaurūs po namus drožiami treningai, joks varnų lizdas ant galvos, jei tik tądien (ar visada) tau to norėsis. Moteris yra žmogus, ir visi tą žino. O žmogus ir unikalus tuo, kad jis gali būti visoks.