Žmogau, tavęs niekas niekaip ir niekada nemylės, jei tu nemylėsi savęs. Tu verksi po tekančiu vandeniu duše ir galvosi, kaip čia iš tikrųjų romantiška, nes vanduo nuplauna ašaras, ir tavo vargšę sielą, ir niekas nemato tavo kančios vienatvėje, kol tu stovi nuogas dušo kabinoje, apsikabinęs save, nes kas gi daugiau apkabins. Išties, niekas daugiau neapkabins, o jei ir apkabins, tai, kažin, ar labai jau nuoširdžiai, na, nes niekas nenori apkabinti žmogaus, kuris nemyli savęs. Tu skųsiesi kitiems ar net pašaipiai vertinsi kitų gyvenimus, vedinas vidinės graužaties „kodėl ne man taip. Aš irgi norėčiau turėt su kuo ir pasipykt, ir pasibučiuot“. Gal tu ir surasi antrą pusę, gal ir vestuvės įvyks, bet paskui kils klausimai – o tai kodėl manęs nemyli? Aš toks geras žmogus, aš ir dulkes nušluostau, ir kopūstų patroškinu, ir vaikus auginu, ir viską, apskritai, darau, nes tai tikrai yra svarbiausi darbai, dėl kurių turėtų žmogus būti apdovanojamas meile. Geriausiu atveju, būsi apdovanotas bučkiu, komplimentu, pinigine išraiška. Bet meile už tokias smulkmenas neapdovanojama.
Žmogus ilgai mąsto, dejuoja, kankinasi, paverkia sau į delną, paverkia draugui ant peties, klausia būrėjų, ieško žurnaluose atsakymų, nagrinėja svetimus gyvenimus, bet niekaip nesuvokia, na, kaip čia taip yra, kad kitus myli, o manęs, blemba – nė per kur? Aš tiek darau, aš taip stengiuosi, o lieku nuskriaustas, nereikalingas, vienišas. Vienišas, žmogau, būsi tiek, kiek pats sau leisi tokiu būti. Liūdnas ir nelaimingas būsi tiek, kiek pats save iki tokios būsenos privesi. Nemylimas būsi tol, kol pats savęs nemylėsi. Štai, ir visa matematika