„Aš jam visą save atidaviau, o jis išėjo“ – atrodytų, it to vyrui labiausiai reikia – moters, kuri susitapatina su juo, tampa juo, nori jam įtikti, ir taip pamažu praranda save. Vyras ją įsimylėjo ne todėl, kad ji stengėsi būti juo, atitikti kiekvieną jo užgaidą ir absurdišką norą. Vyras ją įsimylėjo ne todėl, kad ji buvo jo klonas, jo moteriškos lyties atmaina, o todėl, kad ji buvo JI – todėl, kad ji turėjo save, niekam nieko neatidavusi, niekur savęs neišdalinusi – pati su savimi, pati su savo netobulumais, pati su savo norais, kurie nesutilpo tik į vieną troškimą, pavadintą jo vardu. Ne, vyras ją pamilo, nes ji buvo savimi, ji buvo kažkuriuo metu visai nepriklausoma, ji turėjo savo pomėgius, ji turėjo ko nekęsti, ji pavydėjo, ji pyko, ji darė, ką norėjo daryti, ji džiaugėsi gyvenimu, nes tas gyvenimas nesisuko tik apie vieną, vienintelį žmogų – ji mylėjo save, pasitikėjo savimi, ir tam vyrui buvo gera matyti ją tokią – stiprią, spinduliuojančią stiprybe, laimingą „iš savęs“, o ne todėl, kad ji laukė, kol jis ją tokia padarys. Jis mylėjo ją, nes ji nebuvo jo nulipdyta skulptūra, ji nebuvo kažkoks nepavykęs eksperimentas – ji buvo moteris, kurios jis norėjo, nes ji buvo tokia, kokią ją sukūrė gamta, Visata, tėvai, gyvenimas. Ji buvo savimi, ji nebuvo panaši į nieką kitą, ir jis būtent tokia ja susižavėjo, nuo pat akimirkos, kai pamatė jos raibuliuojančias, neapsakomus jausmus slepiančias akis, kuomet taip ir nesugebėjo perprasti tos paslapties, kuomet ji atrodė vienu metu ir beprotiškai sava, ir nesuvokiamai tolima. Jis pamilo ją ne todėl, kad ji buvo pasiryžusi jam save atiduoti. Galų gale, jis to juk ir nereikalavo. Jis nekartojo jai kas rytą – būk gera, tapk šiandien vis labiau manimi. Būk gera, atsisakyk visko ir daryk tik tai, ką noriu aš. O jei taip ir pasakė, mylėti jis jos niekuomet ir nemylėjo. Jei moteris pasirinko save atiduoti kažkam – ji pralaimėjo dar nė nepradėjusi to daryti. Jei ji pasirinko būti tokia, kokia ji nori būti, tik į savo gyvenimą, iki visiškos laimės, įsileisdama meilę, ji laimėjo viską. Ir jos gyvenimas jau nebegali sugriūti, jei ta meilė, po kurio laiko, galiausiai, trenkė durimis. Atiduodami save visą, rezultate tampame niekuo. O kaip galima mylėti NIEKĄ?