Yra sakoma, kad nereikėtų atvirai diskutuoti dvejomis temomis, jei nenori susipykti, ir tos temos yra politika ir religija. Tuo pasakymu aš patikėjau jau seniai, kai pastebėjau, kad tokios kalbos nenuveda, praktiškai, niekur, nebent į įsižeidimus, konfliktus, ir taip toliau. Bet kažkodėl šiandien man norisi pakalbėti būtent apie religiją, tiksliau, religijos atstovus ir jų įsitikinimą savo tikėjimu. Gal ne įsitikinimą, o fanatizmą, todėl šis įrašas tikrai netinka absoliučiai daugumai. O viskas prasidėjo nuo to, kad aš pastebėjau, kad krikščionys yra gana aršūs žmonės. *dabar pauzė įsižeidimams*. Aš su niekuo nesipykstu, man niekas negrasina ir nieko pikto man nerašo (tfu tfu tfu). Išskyrus kai kuriuos įdomius žmones.
Karts nuo karto aš sulaukiu įvairaus plauko žinučių iš tikinčiųjų. Jie kažkodėl mano, kad man bus tikrai labai naudinga gauti ištraukas iš Šventojo rašto, kažkokias psalmes, pamokslus, giesmes, poterius. Visa tai gaunu įvairiomis kalbomis, dažniausiai kažkodėl rusiškai (?). Esu radusi ir kažkokios bažnytinės bendruomenės diskusiją apie Vajezau buria, nes sakė, kad čia yra labai netinkama, negražu ir pažemina visus. Bet kai bobutės sako “vajezau, vajezau, vaikeli, koks tas pasaulis dabar blogas”, tai kažkaip tų bobučių niekas neterorizuoja ir negrasina joms, tai kur čia ta lygybė dabar. Viskas būtų visai nieko, man net būna linksma tokius dalykus skaityti, ir to aš visai į širdį neimu. Bet nėra malonu sulaukti kovingų tikinčiųjų, kurie sako, kad būrimai yra velnio išmislas, didžiausia nuodėmė, ir tada mane prakeikia. Grynai. Rašo grasinančius tekstus (kažkodėl taip pat rusiškai, nežinau, gal jiems taip įspūdingiau skamba), ir linki nuskęsti, uždusti, numirti, sudegti, ir visokių kitokių įdomių dalykų. Tai, štai, iš to man kyla klausimas, kokius dalykus tuos tikinčiuosius moko šventais vadinamuose namuose? Ar jie ten eina, kad jaustųsi geresni, ar kad savyje laikytų kažkokį baisų pyktį ir jaustųsi galintys juo ir visus kitus apkrėsti. Man asmeniškai, pamaldos bažnyčiose primena sektos susirinkimus. Visi klaupiasi, stojasi, maigo rožančius, šlakstosi vandeniu ir visokius kitokius įdomius dalykus atlieka, na, tiksliau, atlieka savotiškus ritualus, ir man tai primena kartais ne tik sektą, bet ir kažkokias apeigas, kurios nė iš tolo kažkaip netraukia ir nežavi. Bet tai esu aš, su savo nuomone ir požiūriu, ir aš visai nesmerkiu tų, kuriems visa tai tinka ir patinka, nes esame visi laisvi žmonės, ir galime tikėti į absoliučiai viską, į ką tik norime tikėti, jei tai mums nors kažkokią vertę/naudą/malonumą duoda. Tikėkite į J.Kristų, į keliasdešimt tūkstančių Indijos dievų, į Perkūnus ir upes, į Afrikos genčių dievus, į šulinio dangtį, pietų lėkštę, kaimyną Joną, ir visus kitus dalykus, jei jums ik norisi į juos tikėti. Ir viskas bus gerai. Tol, kol nepradėsite piršti visiems kitiems savo dievo kaip vieno vienintelio, nepakartojamo ir nepakeičiamo, neturėdami jokių mokslinių įrodymų ar kažkokių faktų, kad būtent jūsų dievas yra tas vienas, o visi kiti apgavikai ir aferistai. Nes dievų per pasaulį mes suskaičiuotume daug. Net neįsivaizduoju to skaičiaus. Tai iš kur žinoti, kad būtent jūsų dievas yra THE BEST OF THE BEST? Jums jis toks yra, nes jus taip mokė, nuo mažumės kalė į galvą, dar nuo tada kai be jokio atsiklausimo ir paaiškinimo, kas, apskritai, yra religija, jus pakrikštijo, kai jūs ėjote pirmos komunijos, nes ėjo visi, nes liepė tėvai, nors tėvai taip darė lygiai dėl tos pačios priežasties – juos taip augino, jiems taip sakė, jie taip darė, nes darė visi. Bet kodėl visi tai darė, nelabai kas gali paaiškinti, tiesiog, taip priimta, ir tiek. Ir truputį yra skaudu, kai tu viso to nesupranti, kai nenori būti toje bandoje, o mėgini bent jau suvokti, kam tau viso to reikia, ir tada sulauki didžiulio pasipiktinimo ir priekaištų, kad “kas tau negerai, būk kaip visi normalūs žmonės”. Tai tada lieki nenormalus, kažkoks atsilupęs, keistas, ir visi ima daryti prielaidas, kad tave, veikiausiai, užverbavo į satanistinę sektą, nes tu nenori eiti į jų sektą. Tai taip sukasi ratas, o pykčio tame rate yra labai daug. Ir aš nesuprantu, KODĖL kitus žeidžia faktas, kad žmogus yra pasirinkęs kitą religiją arba tos religijos net neturi? Kodėl yra tas baisus noras visiems kalti į galvą tai, kas tau pačiam buvo įkalta? Smagu ir gerai, kai žmogus pats tuo domisi, išsianalizuoja, kuri religija jam yra tinkamiausia (jei, apskritai, nusprendžia, kad jam religijos reikia), ir, puikiai ją suprasdamas, praktikuoja dėl asmeninių priežasčių. Bet kai jos nesupranta ir nori kitus pamokyti, ir tai virsta į kažkokią paranoją, pykčio priepuolius, tada aš pagalvoju, vajezau vajezau, kur tas pasaulis ritasi.