*Šio įrašo neskiriu jokiam konkrečiam žmogui, nes jei tokių problemų nebūtų tokia galybė, nebūtų ir įrašo*
Kartais man atrodo, kad kai kurie žmonės nori būti prakeikti – tuomet turėtų bent vieną paaiškinimą, dėl ko, jų nuomone, jiems nesiseka meilėje, neužgaunant savo pačių savimeilės. Aš žinau, kad kai kuriems tai skambės nemaloniai, todėl turite visas teises pykti, jei tik nuo to bus patogiau ir lengviau širdelei. Bet tai nėra juokas. Kai tik pradėjau dirbti su Taro, tų laiškų su klausimais: „Ar aš neprakeikta/-s, man nesiseka meilėje“ gaudavau labai daug. Ir jau tada man atrodė keista – kaip gi tiek daug žmonių gali būti pilnai įsitikinę, netgi užtikrinti, jog yra prakeikti? Kame čia problema?
Ir tų laiškų niekada nesumažėjo. Suprantu tą nerimą, kuomet tos pačios problemos meilėje kartojasi, kartojasi, kartojasi… o dar apsidairai aplink, žiūri, kad ir tavo mamai, sesei meilėje ne kažką. Na, natūraliai, iš baimės, kyla kažkokio maginio pavojaus baimė, kuri aktyviai plečiasi jūsų galvoje, savaime „užprogramuodama“ tai nesėkmei. Žmonės nemoka ir nenori laukti. Visada, visada visi nori greitų rezultatų, nori, kad jau kitą dieną princas ant baltos transporto priemonės atjotų. Ir šioje vietoje tikrai viskas yra suprantama – kažin, ar pasaulyje atsiras toks žmogus, kuris sakys: „Aš noriu, kad mane mylėtų po maždaug 40 metų, bet ne po pusmečio“. Taigi, pirmasis dalykas, visgi, vis tiek yra kantrybė. Kantrybė, kuri yra, tiesiog, būtina, kad sugebėtume pasiruošti gražiems santykiams ir nenutrintume alkūnės palangėn pasirėmę laukdami to taip geidžiamo būsimojo. Kortų atsakymai meilėje laiko atžvilgiu tikrai dažnai atrodo nuviliantys. Ir aš sulaukiu tų klausimų gana dažnai – „Kodėl man taip ilgai to jaunikio laukti, aš turbūt tikrai prakeikta?“ Nei tu prakeikta, nei tu ką, tu, tiesiog, neturi kantrybės. Žinoma, kiekvieno atvejis yra skirtingas, tačiau dažnai mums reikalingas būtent laikas – laikas , kurio mes taip nekenčiame, per kurį mes išmoktume mums svarbias pamokas, o gal net dar kartą pakartotume tas klaidas, kurias ir taip kartojome visą gyvenimą. Bet tik tam, kad pagaliau jas suprastume. Tik tam, kad būsimi santykiai nebebūtų neteisingi ir skausmingi. Ir tam, kad mes sugebėtume juos išsaugoti. Laikas nusprendžia, kada mes esame pasiruošę. Ir jei maldausite likimo atsiųsti tą jaunikį anksčiau, išliks rizika, kad kaip atjojo jis prie Jūsų lango, taip ir išjos. O tada teks rašyti liūdną laišką: „Man ir vėl nesiseka, aš tikrai esu prakeikta“. Daugelis pamiršta, kokia minties galia stipri, nors stengiuosi priminti visuomet. Vien teigdami sau, kad esame prakeikti, galime užprogramuoti nesėkmei patys save. Todėl išvada lieka be galo banali – kantrybė (per kurią reikia išmokti MYLĖTI SAVE) ir pozityvumas – nuoširdi, natūrali laimė. Nes kol žeminsite save ar kaltinsite tiek save, tiek kažką kitą, ta meilė pasirodys nebent labai trumpam, pasisvečiuoti. Na, arba ilgam, bet tai nebus lengva, graži meilė. Daug kas mėgsta sakyti ir taip – „man nesiseka meilėje, nes aš išsiskyriau su žmogumi, kuris manęs negerbė“, ir panašiai. Ei, tau kaip tik sekasi! Jei nebūtumėte išsiskyrę, tu prarastum visas galimybes iš tiesų būti laiminga! Dėkokite likimui už skyrybas, galų gale, net ir partneriui padėkokite. Pasikedenkite plunksnas, ir skriskite, iškėlę galvas aukštyn. Ir nesvarbu, kiek laiko skrisite, svarbu, kad skrydžiu nuoširdžiai mėgausitės.