Nežinau, ar yra kas nors baisesnio nei manyti, kad esi dievas. Visą dieną mintyse kuri sau panegirikas, koks tu išmintingas, ir kaip Juozapotas ir Danutė nieko gero neišmano, bet tu vienas žinai, nes gi tu jau bandei, tu skaitei, tu gal net kažkiek mokeisi. Visi aplinkui nusišneka, o tu esi tas, kuris, elementariai, net negali nusišnekėti, nes tavo lūpomis kalba tiesa, auksiniai žodžiai, išminties perlai, ir taip toliau. Visą dieną galvoji, kaip čia taip yra, kad visi tokie durni ir nieko nesupranta, ir kaip čia jiems dabar paaiškinti, kad atskleisčiau savo proto galimybes. Bet iš tikrųjų, išlipęs iš vonios, pasižiūri į veidrodį ir supranti, kad esi tik didelis, riebus spuogas. Kažkoks ištinęs žmogeliukas su į kopūstą panašia galva. Žiūri bukom akytėm į savo atvaizdą. Ir nieko nesupranti.
Nežinau, ar yra kas nors baisesnio nei žmonės, kurie mano žinantys ir mokantys viską.
Tikiu, kad daugelis perėjome tą „išminčių“ stadiją. Daugelis manėme esantys geresni, gudresni už kitus ir labai stipriai tuo didžiavomės. Didžiavomės iki tol, kol vieną dieną nesupratome, kad esame net ne nulis, o koks nors neigiamas skaičius. Ir aš tokia buvau, ir dėl to man labai gėda – taip, buvau tas protingiausias pasaulyje žmogus, nors iš tikrųjų tik ir tebuvau tas spuogas, žvelgiantis į veidrodį ir besibaisintis visa žmonija, tik ne savimi.
Kai kuo nors pradedi domėtis ar kažką pradedi mokytis, įdomiausia dalis ir yra ta, kad dažniausiai, dar tik mokslų pradžioje, tu pasijauti žinąs viską. Bet kuo toliau mokaisi, tuo menkesnis ir kvailesnis jautiesi. Dievinu pasakymą, kad kuo daugiau žinai – tuo mažiau žinai. Tai yra absoliuti teisybė. Jei perskaitei vieną knygą ir padarei namų darbus, savaime žinių dievu netampi. Netampi juo net ir tada, jei teoriškai žinai daugiau už vidutinį žmogų ir, apskritai, juo netampi. Žmonės, kurie žino viską, iš tikrųjų žino mažiausiai. Bet baisiausia dalis nėra kažkoks pasipūtimas. Baisiausia dalis yra suvokimas, kad žmogus, kuris mano žinantis viską, nustoja tobulėti. O kam? Taigi ir taip viską žino. Kai žmogus nustoja tobulėti, nustoja ir gyventi. Dingsta visa prasmė, ir jis lieka savame turimos menkavertės informacijos burbule. Lieka tame minuse, net nepriartėdamas prie nulio. Iš esmės, ir lieka tuo spuogu.
Kad ir ką gyvenime bedarytumėme, kad ir kuo domėtumėmės, kad ir ką mestume, kad ir nuo ko atsitrauktumėme – nenustokime tobulėti, nenustokime trokšti žinių, nenustokime augti, nenustokime gyventi. Dievais mums būti nereikia. Pranašesniais už kažką – taip pat. Pranašesni tapkime kas dieną patys už vakarykštį save.