Čia, manau, reikėtų pradėti nuo „senesnių laikų“ ir šiek tiek sugrįžti į savo pačios praeitį tam, kad suprasčiau ir kitų nuogąstavimus ezoteriniuose „reikaluose“. Kadangi visą savo gyvenimą žavėjausi ezoterika, kaip ir esu minėjusi anksčiau, iki kol pati joje nepradėjau veiklos, nebuvau buvusi pas būrėją. O norėjau. Tačiau mane stabdė baimė sužinoti tai, kas mane išgąsdintų. Bijojau, tačiau net nelabai supratau, ko. Buvau girdėjusi daugybes pasakojimų apie būrėjų išpranašautas mirties datas, pražūtingas ligas, sunkius artimųjų ar paties besiburiančiojo likimus, ir su šiomis „prognozėmis“ tiems žmonėms, iš tiesų, reikėdavo gyventi. Ar tokia informacija yra naudinga? Nemanau. Ar tokia informacija palengvina gyvenimą? Nemanau taip pat.
Tai tarsi papildomos emocinės naštos užsikrovimas ant savo pečių. Juk pas būrėją einame tam, kad nusiramintume, kad susidėliotume tolimesnį kelią, kad žinotume, ko nedaryti, ko vengti, kad sulauktume didžiausios sėkmės, bet ne kad sužinotume, kurių metų, kurio mėnesio ir kurią dieną mūsų duobes užvers žemėmis. Todėl, tiesą sakant, ir nėjau. Bijojau išgirsti tai, ko nenorėjau girdėti. Ką aš noriu pasakyti? Galite klausti manęs tūkstantį metų, kada gi Jūs, pagaliau, numirsite. Ir aš tūkstantį metų jums to neatsakysiu. Tai net ne mano, tai net ne kortų, tai nei vieno būrėjo ir nei vienos kortų kaladės kompetencijoje ir valioje. Ir nesvarbu, kokį atsakymą jos berodytų, tačiau net to klausti būtų mažų mažiausiai gėdinga. Būrėjas, „išpranašavęs“ jums tokį lemtingą įvykį, kaip mirtis, pats ant savęs užsideda didelį akmenį. Nes tai, paprasčiausiai, ne jo, ir ne jūsų reikalas. Kortos žmogui privalo padėti ir duoti išeitį iš sunkios situacijos. Bet kokia išeitis yra tuo metu, kai esi miręs? Būtent. Tai yra taškas, kurio kableliu paversti jau nebegalime. Žinoma, yra keletas išimčių, tačiau ir situacijos kitos. Pavyzdžiui, dėlionėje matant, jog žmogaus tam tikri poelgiai, įpročiai ar sprendimai gali daryti stiprią įtaką jo gyvenimo kokybei ar trukmei, galima žmogų perspėti – ei, neberūkyk, nes tau gresia negerumas plaučiuose. Taip, tokiu būdu galime retkarčiais užbėgti įvykiams už akių. Bet „ei, neberūkyk, nes 2039 – tųjų liepos 19 – tą mirsi“ būtų virš visko. Labai panašiai ir su sunkiomis ligomis. Būčiau dėkinga, jei tokių klausimų, kaip „pasakykite, prašau, ar aš sirgsiu sunkia ir nepagydoma liga“ nesulaukčiau. Tokie dalykai stato į pačią nemaloniausią padėtį. O kas, jei išdėliojus kortas, aš iš tiesų tai pamatysiu? Tuomet privalėsiu jums nemeluodama atsakyti. Ir jums nuo to pagerės? Nemanau. Ar pagerės, jei sužinosite, kada mirs jūsų artimas draugas/giminaitis? Nemanau. Dažniausiai, visgi, sulaukiu klausimų, kokios didžiulės nelaimės grės per kurį nors laiko tarpą. Bet jei tos nelaimės nėra išvengiamos… Jums nuo to taps lengviau? Kad kiekvieną dieną bent po keletą sekundžių pagalvosite „o gal šiandien ta diena, kai…“? Orientuokimės į tai, kas mums padeda, kas mus stiprina, bet ne į tai, kas žlugdo ir liūdina. Tuomet dar ilgiau gyvensime.