Jau senokai pastebėjau du žmonių tipus: tuos, kuriems pakanka jų turimo pasaulio, tuos, kurie nenori būti kažkokiais absoliučiai ne tokiais nei yra šiandien, tuos, kurie mėgaujasi šia minute, šia akimirka ir net neketina plėšyti savęs dėl kažko, ko nėra. Ar tai yra blogai? Tai yra nuostabu. Antrasis tipas šiek tiek sudėtingesnis, ir būtent šį tipą aš vadinu dvilypiu. Tokie žmonės gyvena amžiname kosmose. Jie sėdi prie biuro stalo, o jų smegenyse smalą verda tatuiruoti homoseksualūs velniai. Tokie žmonės ir nori būti tokiais, kokie yra, bet, tuo pačiu, vis jaučia, kad gal vieną dieną reikėtų ir užkariauti pasaulį. O gal staiga prarasti tapatybę ir, dingus be žinios, pradėti naują gyvenimą. Gal tapti garsiais. Gal tapti bet kuo, kuo nėra dabar. Čia jau pagal pasirinkimą. Bet dvilypumas juntamas (kortose) visai skirtingame, visai atskirame žmogaus pasaulyje, kuris visai netyčia atsiranda greta jo, kartais jam net nesuvokiant, kodėl jis dvilypis, bet svarstant, kodėl tokios nesąmoningos mintys vis neapleidžia jo galvos.
Aš myliu kortas, nemėgstu aktyvaus socialinio gyvenimo, nors pasikalbėti galiu bet kada, su bet kuo, bet kokioje žmonių apsuptyje. Bet aš renkuosi leisti dienas apsikrovusi kortomis, mylėti vieną vyrą, būti tuo, kuo esu. O kiekvieną dieną vis tiek, nenumaldomai, kažkas viduje man rėkia: taigi tau reikėtų išsirengus nuogai kiekvieną vakarą suktis aplink laužą, keliaut po pasaulį hipiškais ženklais išterliotu senoviniu autobusiuku, tau reikėtų laikyti ožką, ir tai ožkai taip pat parodyti pasaulį. Tau reikėtų visus pinigus pralošti kazino, nes tokiuose dalykuose tau sėkmės neduota, bet gi kaip smagu. Tau reikėtų pilstyt dažus ant kailiniuotų moteriškių ir isteriškai rėkaut katalikų susirinkimuose. Dar tau reikėtų įstot į kokią roko grupę, duoti įžadus nepažįstamam kaubojui Las Vegase, o tada vėl nueiti į kazino. O gal tau dar ne pro šalį būtų nusiskust plikai, nusipirkt žirgų fermą ir kas rytą lakstyt laukais ar septynis metus praleisti asketiškai gyvenant kalnuose virš budistų šventyklos. Tokios mintys nervina, nes gundo. Jas visas įmanoma įgyvendinti ir, tikiu, kad jos man teiktų džiaugsmą. Bet aš kol kas renkuosi tą, kas manęs taip nešokiruoja, nors jaudina, renkuosi tą, kas yra saugiau, kas man (ir, tikiu, kitiems) neatrodytų taip sudėtinga. Tuo pačiu, aš pavydžiu kitiems dvilypiams žmonėms. Pavydžiu tiems, kurie iš tikrųjų leidžia savo antrai asmenybės pusei prasiveržti nusispjaunant ant visko ir ant visų. Žmonės, kuriuos labiausiai gerbiu, yra tie žmonės, kurie myli save labiausiai. Kuriems nerūpi, ar jie šiandien atrodo geriau už tuos, kurie tris valandas prieš darbo pradžią minkė miniatiūrinį spuogą nosies gale, nes odievekaipčiadabaratrodysi
Grįžau po atostogų. Ne, deja, ne su ožka. Prasideda smagumai, liepa bus ypatinga, prisiekiu.