Kad ir koks durnas (tikrai negražus žodis, bet jis skamba taip durnai, tikrai, visai kitaip nei „kvailas“) klausimas bebūtų, jis vis tiek kažkada turės atsakymą. Kad ir dar durnesį.
Aš žinau, kad kai kurie žmonės bijo burtis, nes bijo tų visų blogų dalykų, kuriuos tyčia išpranašauja kai kurios būrėjos, kad sukeltų dar daugiau nerimo – bijo, kad, nors bursis apie meilę, būrėja iš šio nei to leptels – ei, bet gal tau vėžys, gal tu mirsi greitai, ir taip toliau. Ne, visa tai iš ne tiek pasakų, bet kiek iš jau gana retų atvejų, kurių šiuolaikiniai tarologai nelinkę liesti, nes tai, paprasčiausiai, ne jų reikalas. Bet šįkart ne apie tokias baimes. Šįkart – apie klausimų baimes. Aš žinau, kad yra bijančių klausti kai kurių dalykų, nes jų klausimai jiems atrodo durni. Taip, ir vėl tas negražus žodis. Bet dar blogiau, kad yra visai ne taip. Tie žmonės mano, kad jų klausimai svarbūs. Jiems. Bet būrėjui jie gali pasirodyti durni.
Štai taip. Ar aš esu girdėjusi durnų klausimų? Esu. Bet gal tik pirmuosius metus, būdama tarologe. Nes vėliau supratau, kad bet koks klausimas, kuris tam žmogui svarbus, na, kad ir klausimas ar, pavyzdžiui, pakankamai „Cobros“ buvo užpurkšta nesimpatiškam vorui, kad jis daugiau iš skylės plintuse neišlįstų, nėra durnas, kol jis kažkam tikrai nuoširdžiai rūpi ir graužia širdį. Durni klausimai yra nebent pasikartojantys klausimai, kai pilstoma iš tuščio į kiaurą – ar jis mane myli? Ar Jis mąsto, kad mane myli, o gal jam taip tik atrodo? Jis taip įsivaizduoja, ar, iš šono žiūrint, yra kitaip? Ar jis myli tik dėl to, kad myli ar dėl to, kad iš tikrųjų nori mylėti? O aš jį myliu labiau nei jis galėtų mylėti mane tada, kai jau žinotų, kad tikrai mane myli? Ir panašiai. Taip, tokie klausimai tikrai yra sunkūs, na, gal ir ne durni, aš suprantu, kad ir jie rūpi, bet tai yra jau šiek tiek keista. Prie ko aš šitą keistą kalbą vedu? Nesu kunigas, ir niekada už jūsų klausimus ar atviravimus neversiu atgailauti. Juolab, nesijuoksiu. Man visi (net ir tie keisčiausi) klausimai tampa panašiai tiek pat svarbiais, kiek svarbiais jie tą akimirką atrodo jums, bet vos tik mes palinkime vieni kitiems sėkmės, aš jūsų istorijas iš savo minčių ištrinu. Su niekuo apie jas nekalbu, su niekuo jomis nesidalinu ir, tuo labiau, nesijuokiu. Galų gale, visi mes bent kažkiek durni. Ir gal tik dėl to mes praskaidriname vieni kitiems dienas. Ir esame laimingi.