Galbūt tai atėjo dar iš pasakų, galbūt iš gražių filmų apie meilę, galbūt iš vaikystės svajonių ir mergaitiškų pokalbių pertraukų metu, pinant lėlėms kasas, nors kokios kasos ir kokios lėlės – mes jau buvome damos, visos moterys. Ne, tikrai ne visos, bet didelė mūsų dalis tikėjo ir kalbėjo, kaip vieną gražią dieną ateis pas mus tas vienintelis, įteiks rausvą rožę ir išgelbės nuo viso pasaulio. Jis bus užkariautojas, jis bus pats gražiausias, stipriausias, pats pačiausias. Jis bus tik toks, kokio mums reikės, jis atitiks visus mūsų norus, mūsų skonį, mūsų stilių. Jis mus gerbs, mylės ir nešios ant rankų, ir visi aplinkui pavydės, nes mums bus taip gerai, taaaaaaaaaip gerai, kaip dar niekad niekam nėra gerai buvę, na, nes jis mūsų vienintelis, nepakartojamas, jis – IŠRINKTASIS. Praėjus daugiau laiko, suaugus ir pasikeitus, kartais nepasikeičia tas noras sutikti savo vienintelį.
Visi aplinkui atrodo kažkokie prasti, ir mes klausiame savęs, klausiame kitų, dairomės ir nerimaujame – tai kur jis yra? Tas ypatingasis, tas likimo skirtas žmogus? Manau, atsakymas paprastas – jis gali būti visur. Tas „vienintelis“ nėra kažkoks nežemiškas sutvėrimas ir iliuzijomis apipinta mistinė būtybė, į kurią mes sudedame savo didžiausias viltis ir tikimės, kad tik jį sutikus viskas bus gerai, viskas pasikeis taip, kaip mums to reikia ir gyvenimas pagaliau turės pilną spalvų paletę. Tas vienintelis gali būti, apskritai, niekuo neišskirtinis, ir tuo vieninteliu gali tapti bet kuris – ar tai bebūtų Petras iš močiutės kaimo, kiekvienąsyk tau atvažiavus nenuleisdamas nuo tavęs akių, ar tai būtų kokiu įmantresniu vardu pasivadinęs pilietis, kuris gal ir rengiasi puošniau, ir negyvena kaime, kaip Petras – jokio skirtumo. Tas vienintelis bus vieninteliu tuomet, kai jį pamilsite, ir tiek žinių. Tada dings visos fantazijos ir iliuzijos, visi primesti poreikiai, koks tas svajonių princas turėtų būti. Jis bus jūsų vienintelis tol, kol jį vieną mylėsite ir kol jis vienas mylės jus. Jis taps tuo vieninteliu, jei jam pasirinksite atiduoti savo širdį, tuomet net pamiršite, kad pusę vaikystės galbūt net visai ne tokį savo princą įsivaizdavote. Galų gale, jis bus vienintelis iki tol, kol neatsiras kitas vienintelis, ir žinote, kodėl? Nes vienintelių, kurie būtų tik vieninteliai, ne visuomet būna. Vienintelių, kurie mums tuo metu tokiais atrodo, gali būti nors ir dešimt, ir jie visi tuo laiku, kai būsime su jais, mums atrodys „jau tie“. Ypatingas ir vienintelis ne tiek žmogaus susidarytas portretas, kiek akimirkos ir jausmai, kuriuos būdami greta jų išgyvename. Mes visada ieškome žmogaus, kuris mums galėtų suteikti pilnatvę – visišką pasitikėjimą ir laimę, emocinę pusiausvyrą, džiaugsmą, ir tai absoliučiai normalu. Bet kartais pamirštame įvertinti, kad mūsų vieninteliai nėra idealūs. Kartais patikime, kad jie, iš tiesų, yra kažkokie nežemiški, todėl kartais nusiviliame, kai po nepavykusių santykių tenka ieškoti naujo vienintelio. Vieninteliai yra visi, ir tik nuo bendro darbo priklausys, kiek jų bus – o gal tikrai pakaks ir per daug bus net vieno.
